Ar žinote, kodėl „Titanikas“ negali būti iškeltas iš vandenyno dugno?

Legendinis „Titanikas“ nuskendo naktį iš 1912 m. balandžio 14 d. į 15 d. Jo palaikai, vis dar gulintys jūros dugne, paskelbė UNESCO paveldas.

Kai kam kyla klausimas: kodėl nepakėlus įdėklo iš apačios? Juk bus galima įdėti į muziejų. Be to, „Titaniko“ nuolaužose tikriausiai liko daug vertingų daiktų: taigi, jie važiuoja paskaloskad yra šimto milijonų dolerių vertės seifas su deimantais.

Tiesą sakant, buvo pasiūlyta daug būdų tai padaryti – ir dauguma jų buvo tikrai beprotiški. Po daugiausia avarija, pavyzdžiui, kelių turtingų nelaimės aukų šeimos padarė išvadą sutartis su Wrecking Company, kurios specializacija yra laivų nuolaužų gelbėjimas.

Jos atstovai ketino gauti žuvusiųjų kūnus, avarijos vietoje numetę dar vieną ar du centus dinamito. Sprogimas būtų sunaikinęs korpusą, todėl lavonai išplauktų į paviršių, kur juos būtų galima surinkti, identifikuoti ir nugabenti į žemę palaidoti.

Tiesa, tada jie nusprendė šios idėjos atsisakyti.

Faktas yra tas, kad gylyje, kur ilsisi "Titanikas“, labai aukštas slėgis ir žema vandens temperatūra. Šie veiksniai neleido susidaryti pakankamam dujų kiekiui skaidant lavonus. Ir net jei būtų buvę įmanoma susprogdinti laivą, žuvusiųjų kūnai nebūtų išlindę atgal.

Dar viena mintis priklausė Charlesas Smithas, Denverio architektas. 1914 metais jis pareiškė, kad prie povandeninio laivo bus galima pritvirtinti elektromagnetus, nusileisti į dugną ir, įsikibus į nuskendusio laivo korpusą, iškelti jį į paviršių. Tiesa, ši idėja taip pat nepažengė toliau už braižymo lentą: brangu, sudėtinga, nepraktiška, rizika sužlugdyti povandeninio laivo įgulą per didelė.

septintojo dešimtmečio viduryje Douglas Woolley, trikotažo darbuotojas Baldoke, išvystyta tokia schema: priplaukite prie laivo batiskafu ir pritvirtinkite prie jo korpuso pripūstus nailoninius balionus. Idėją finansavo grupė verslininkų iš Berlyno.

Tačiau projektas žlugo, kai skaičiavimai parodė, kad pasaulyje tiesiog nepakanka dujų balionų, kad būtų galima užpildyti reikiamą skaičių balionų. Prireiktų 10 metų, kad susidarytų pakankamai suslėgto oro, kad būtų galima įveikti okeaninis spaudimas.

Kitas variantas – ne juokai! — užpildyti laivo korpusas su šimtais tūkstančių stalo teniso kamuoliukų. Tiesa, šį planą sukritikavo Jameso Madisono universiteto fizikai, pažymėdami, kad rutuliai bus suploti dėl vandens slėgio ir dar gerokai anksčiau nei jie pasieks avarijos gylį.

Kitas variantas – vietoj kamuoliukų naudoti rutuliai, pagaminti iš specialaus grūdinto stiklo, galinčio atlaikyti slėgį. Tačiau jo taip pat buvo atsisakyta, kai reikiamo skaičiaus sferų kaina buvo įvertinta daugiau nei 238 mln.

Taip pat buvo pasiūlė į „Titaniką“ įpumpuoti 180 000 tonų vazelino, todėl laivas atgautų plūdrumą. Bet pati beprotiškiausia mintis priklausė Walsall ekspeditoriui, vardu Arthur Hickey. Esą galintis į laivą įpilti skysto azoto, paversti ledo luitu ir nutempti į krantą.

Taip, Titaniką, kurį užmušė ledkalnis, Hickey pats būtų tapęs ledkalniu.

Tiesa, Didžiosios Britanijos transnacionalinės pramoninių dujų bendrovės „BOC Ltd.“ specialistai apskaičiuotaskad tam reikės į jūros dugną nusiųsti bent pusę milijono tonų skystas azotas. Taigi čia yra bėda.

Štai visi šie projektai neatsižvelgė viena svarbi aplinkybė: bėgant metams nuskendusio laivo korpusas tapo per trapus, kad jį keliant įveiktų milžinišką vandenyno slėgį. Bakterijos, jūros organizmai ir sūrus vanduo pavertė Titaniką surūdijusiu apvalkalu. Palietus geležis trupa, o iš žmogaus kūnų neliko net skeletų.

1986 m. Roberto Ballardo ekspedicija ištyrinėta sudužusio laivo dugną ir čia bei ten gulinčias pastebėtas poras batų. Tai viskas, kas liko iš „Titaniko“ keleivių: kūnas, kaulų o drabužius jau seniai suvalgė jūros valytojai, ir tik įdegusi oda dar priešinosi irimui.

Apskritai, pakelti „Titanikas“ galėjo būti įmanomas tik per pirmuosius kelerius metus po nelaimės, ir tai nėra faktas, kad būtų buvę įmanoma jį visiškai išgauti. Vandenynas per greitai sunaikina net stipriausius žmogaus rankų kūrinius.

Dabar nuolaužų būklė sparčiai blogėja ir, pasak mokslininkų, per ateinančius 15-20 metų (maksimalus – 50) iš laivo nieko neliks. „Titanikas“ tiesiog subyrės ir pavirs rūdžių kalnu, kurį jūra išsklaidys. Ir nieko negalima padaryti.