6 klausimai iš literatūros pamokų, kurie kenkia mums skaitant ir gyvenime

Literatūros mokytojai yra skirtingi, ir jie skirtingai veda pamokas. Tačiau daugelis iš mūsų tikriausiai dažnai girdėjome šiuos klausimus mokykloje. Ir dabar jie trukdo mums skaityti, mąstyti ir gyventi.

1. Ko ši knyga mus moko?

Pradėkime iš karto nuo įsitikinimo, kad literatūra, kaip ir kitos meno formos, privalo kažko išmokyti, kažką perteikti. Tai yra blogai. Kūriniai kuriami dėl įvairių priežasčių. Kažkas tikrai stengiasi visus atvesti į protą ir parodyti, kaip reikia gyventi. Pavyzdžiui, Levo Tolstojaus darbuose galite pamatyti, kaip jis tiesiogine prasme stovi ant taburetės ir kalba tiesą. Tačiau kai kurie žmonės tiesiog negali tylėti, kiti nori iškeliauti į amžinybę, o kiti – sumokėti lošimo skolas. Visi jį turi autorius savo motyvaciją.

Ir tada kūrinys iškeliauja į savo kelionę, ir viskas priklauso nuo skaitytojo. Knyga gali jį išmokyti, supykdyti, linksminti, palikti abejingą – teisingo atsakymo čia nėra. Ir neturi jokios pedagoginės užduoties, ypač jei rašyta modernizmo epochoje ir vėliau. Pabandykite paaiškinti, ko, pavyzdžiui, moko Velimiro Chlebnikovo eilėraščiai, be to, kad nuo tada galite taip rašyti.

Bet net jei knygą autorius sumanė kaip gyvenimo vadovėlį, tai nereiškia, kad verta iš jos pasimokyti. Pasaulis keičiasi, ir daugelis dalykų, kurie rašytojo laikais buvo laikomi įprastais, dabar yra priežastis atšaukti asmenį. Ir net mažiau piktinančius atvejus šiuolaikinė optika leidžia permąstyti, kas vyksta.

Pavyzdžiui, Tatjana Larina - „saldus idealas“ - galutiniame paaiškinime su Oneginu sako:

Aš tave myliu (kodėl meluoti?),
Bet aš buvau duotas kitam;
Aš būsiu jam ištikimas amžinai.

Ko jos veiksmas moko? Net klasikų nuomonės išsiskyrė. Fiodoras Dostojevskis savo kalboje „Tatjana Larina - rusiškos moters apoteozė“ vadina jos veiksmą drąsiu ir teisingu. Nes atsilyginti Oneginui reikštų savo vyrą apdengti gėda ir padaryti jį nelaimingu. Tuo tarpu tikros rusės likimas, anot Dostojevskio, yra ištverti, kol visi aplink laimingi. Tačiau kritikas Belinskis tai pavadino „moteriškumo jausmų ir grynumo išniekinimu“.

Bet ko galiausiai knyga turėtų mus išmokyti? Įvertinkite pasiekimus feminizmas, matyt, nes tada Tatjana nebūtų verčiama tuoktis. Ji galėjo įgyti išsilavinimą ir susirasti darbą, išsiųsti Oneginą, bet taip pat išsiųsti savo vyrą ir nelikti nelaimingoje santuokoje. Bet mes tai žinome ne dėl romano Puškinas, bet visos kitos patirties dėka.

Ne tik knygos, bet ir apskritai viskas, kas vyksta aplink mus, suteikia peno apmąstymams. Mes patys nusprendžiame, ką iš to atimti. Kai kurie žmonės mokosi iš savo klaidų, kiti iš kitų, o kai kurie nuolat daro tas pačias klaidas.

Jei grožinės literatūros kūriniai būtų būtinai dėstomi, tai būtų direktyvinė žinia, kurios apskritai nereikėtų diskutuoti. Juk fizikos pamokose jie nediskutuoja apie formulių teisingumą vadovėliuose.

Todėl teisingiau būtų klausti ne apie tai, ko knyga moko, o apie tai, kokias mintis ji paskatino skaitytoją ir kokias išvadas jis pats padarė.

2. Ką norėjo pasakyti autorius?

Apeikime be didelės įžangos: neįsivaizduojame, ką autorius norėjo pasakyti. Nebent jis išleido aiškinamąjį rašinį ar davė interviu, kuriame jam buvo užduotas šis konkretus klausimas.

Dėstytojai universitetuose gana perteikia mintį, kad mes nieko nežinome apie autoriaus norus, o jo kūrybą galima interpretuoti įvairiai. Tačiau mokykla mokytojai dažnai tvirtina, kad yra tik vienas teisingas atsakymas. Nes kritikas Dobroliubovas taip paliko, taip parašyta vadovėlyje arba taip pasakė pedagoginis institutas. Arba todėl, kad pats mokytojas taip mano.

Dėl to to, ką perskaitai, analizavimas, kuris neva turėtų prisidėti prie naujų minčių atsiradimo, virsta arba spėliojimu, arba aklu autoritetų prisirišimu. Kas yra gana žalinga tiek skaitant, tiek gyvenime.

Galime tik spėlioti, ką autorius turėjo omenyje analizuodamas savo biografiją, sociokultūrinę ir politinę situaciją, kurioje gyveno. Bet mes negalime tiksliai žinoti. Todėl naudingiau būtų pasiteirauti, kokių idėjų turime paimtas iš knygos ir kodėl būtent taip. Ir čia vėl nėra vieno teisingo atsakymo.

3. Kas yra teigiamas veikėjas knygoje, o kas – neigiamas veikėjas?

Tai apima visus klausimus, kurie leidžia padalyti pasaulį į juodą ir baltą. Tačiau kalbant apie personažus viskas tampa labai sudėtinga. Nes tiek žmonių, tiek antropomorfinių būtybių, kurios personifikuoja žmones, žinoma, negalima priartėti su tokiu standartu.

Žmogus yra sudėtingas, daugialypis padaras. Ir literatūroje taip pat, net jei kalbame apie paprastus žanrus. Pavyzdžiui, į klasikinės pasakos veikėjai paprastai yra gana plokšti. Tačiau jie gali būti ir gilesni, nei atrodo, jei peržengiame konkretaus įvykio ribas, kaip iškalbingai byloja šiuolaikinės interpretacijos. Pavyzdžiui, pamotė tikrai yra pikta, bet vargu ar ji tokia gimė ir vietoj barškučio kratė lopšyje užnuodytą obuolį.

Žmonės arba, mūsų atveju, personažai, paprastai negali būti aiškiai teigiami ar neigiami. Tačiau jų veiksmai gali būti tokie. Bandymai suskirstyti ką nors į gerus ir blogus padaro dar daugiau žalos, kai šį įprotį perkeliame į realų gyvenimą iš literatūros pamokų. Ir mes tai darome, kitaip taip dosniai nekabintume sparčiuosius klavišus ant kitų.

Daug įdomiau į herojus žiūrėti kaip į trimates asmenybes, o ne kaip į plokščias figūras. Ir pakalbėkite apie tai, kokios yra jų teigiamos ir neigiamos pusės, kaip jie išreiškia save ir kaip atėjo taip gyventi.

4. Kokias technikas naudojo autorius?

Atrodo, kad neįmanoma studijuoti literatūros, nesuvokiant, kaip rašomos knygos. Tačiau daugumai žmonių to gyvenime nereikės daugiau nei algebros.

Meno kūrinio dekonstrukcija bus naudinga tik tiems, kurie nori profesionaliai susieti save su knygomis. Tačiau visiems kitiems tokia analizė gali visiškai atbaidyti bet kokį norą skaityti, nes perkelia dėmesį.

Pavyzdžiui, daugelis žmonių mėgsta muziką ir žino, kaip įjungti grotuvą, kad jos klausytųsi. Tačiau mažai kam įdomu išardyti įtaisą ir vėl jį sudėti. Jei kiekvienam bus duota tokia užduotis, dauguma liks tylėdami su krūva smulkmenų.

Autorines technikas geriausia palikti literatūrologams ir būsimiems rašytojams, o ne septintokams.

5. Ką vilkėjo pagrindinis veikėjas?

Kai detalės svarbios, jos prisimenamos. Jei Dostojevskį viskas geltona, tai mes to nepamiršime iki mūsų dienų pabaigos, norime to ar nenorime. Jei pas Remarką kas nors kosėjo, tikrai žinome, kad viskas baigsis tuberkulioze. Jei detektyvo istorijoje brunetė su peiliu mirgėjo pirmame puslapyje, tada mes tikrai atkreipsime dėmesį į kitų plaukų spalvą moterų personažai. Bet jei herojė avi raudonus batus, kurie neturi jokios įtakos siužetui, šios žinios naudingos tik cosplay, kitaip tai nesvarbu.

Detales iš kūrinių patogu naudoti rengiant testus, viktorinas ir panašiai. Bet jų mechaninis įsiminimas nieko naudingo neduoda, be to, labai apsunkina skaitymą. Reikia mokėti praleisti tai, kas nesvarbu – ir knygoje, ir gyvenime.

6. Ką jūs manote apie tai? Bet tik Belinskio ir Dobroliubovo žodžiais

Klausimas "Ką tu manai?" pati puiki. Visur reikėtų dažniau girdėti. Problema yra atsakymas. Nedaug žmonių nori išgirsti, ką mes iš tikrųjų galvojame. Ir tai visų pirma galioja literatūros pamokoms.

10 klasėje pas mus atėjo nauja literatūros mokytoja. Ir ji paprašė manęs perrašyti savo pirmąjį esė pagal Ostrovskio „Perkūną“. Ne todėl, kad buvo blogai ar neraštingi, o todėl, kad negalima pagalvoti, kad Katerina nėra toks „šviesos spindulys tamsioje karalystėje“. Mokytojas pasiūlė nukopijuoti darbą iš kokio nors jau paruoštų rašinių rinkinio. Kai apie tai papasakojau savo tėvui, kuris yra 22 metais vyresnis už mane, jis pasidalijo lygiai tokia pat istorija. Jis taip pat rašė, kad savižudybė yra tai nėra išeitis, ir už tai jo pažymys buvo sumažintas.

Skaitytojo išvados gali būti nepagrįstos, nelogiškos ir paviršutiniškos. Tačiau mąstymas yra įgūdis, kurį reikia lavinti. Tai galima padaryti tik drąsiai ir laisvai mąstant, o ne kartojant kažkieno mintis ar prisitaikant prie teisingo atsakymo. Gyvenime tai labai pravers.