„Vieną dieną aš nusprendžiau išgelbėti save. Kaip persipjoviau skrandį ir numečiau 50 kg

„Mama sakė, kad visos mano draugės išeis su berniukais, o aš dėl savo svorio liksiu namuose“

Aš ne visada buvau apkūnus vaikas. Iki 5 klasės mano svoris buvo visiškai normalus. Kažkuriuo metu, galbūt dėl ​​pereinamojo amžiaus, tiesiogine prasme per vasarą atsigavau, o tada svoris pradėjo augti. Gydytojai man nustatė nutukimą, tačiau visi mano šeimoje turi problemų dėl antsvorio, todėl diagnozė vaikystėje buvo palikta atsitiktinumui.

Iki 9 klasės svėriau apie 82 kg, o baigiant mano suknelės dydis buvo 52. Mama sakė, kad visos draugės išeis su berniukais, o aš dėl svorio liksiu namie. Ir kai aš bandžiau numesti svorio, ji pasakė: „Nedaryk šiukšlių, vis tiek viską atgausi“.

Mokykloje susidūriau su patyčiomis. O kai atėjau į parduotuvę, nuo slenksčio man pasakė, kad neturi mano dydžio, ir nusiuntė į kitą skyrių, kur dažniausiai kabojo kažkokie Babkino drabužiai. Buvo labai nemalonu.

Būdama 18 metų svėriau 136 kg, bet tuo pat metu daug vaikščiojau ir net jaučiausi gana gerai. Tada man buvo viskas gerai su širdimi, buvo normalūs kraujo tyrimai. Vienintelė problema yra su skydliauke. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad visi mano rodmenys atrodė normalūs, gydytojai negalėjo rasti nutukimo priežasčių.

Aš nepriėmiau savęs ir beprotiškai norėjau atrodyti kitaip. Tačiau tuo pat metu ji tuo metu visiškai nieko nedarė.

Pirmieji bandymai numesti svorio prasidėjo maždaug 18 metų amžiaus. Tuo metu buvo populiarios visokios „VKontakte“ grupės apie lieknumą. Buvo skelbiamos baisios dietos, aš nuolat jas bandžiau. Sėdėjau, pavyzdžiui, tik ant grikių arba suvalgydavau 100 kcal per dieną, išbandžiau geriamąją dietą. Žinoma, nė viena dieta nesitęsė ilgiau nei savaitę. Numečiau 10 kilogramų, tada vėl priaugau, ir tai buvo begalinis ratas.

Tose pačiose grupėse buvo pasiūlyta vartoti dietines tabletes, vidurius laisvinančius vaistus, diuretikus arba valgyti ir sukelti vemtikad nepagerėtų. Viską išbandžiau ant savęs ir galiausiai susirgau bulimija.

Esu įpratęs sukelti vėmimą. Tai buvo iliuzinis jausmas, kad atsikratėte visų suvalgytų kalorijų.

Aplinkiniai apie mano bulimiją nežinojo. Tai buvo nuolatinis gėdos ratas, sielos ieškojimas, nes vėl palūžai, nes buvai silpnas. Ir tada vėl suvalgai tą jausmą ir priverti save vemti.

Bulimija sirgau 7 metus. Per tą laiką dėl vėmimo prasidėjo problemų su dantimis, atsirado erozijų skrandyje, kankino rėmuo. Supratau, kad pati su tuo nesusitvarkysiu, pradėjau gydytis, gerti antidepresantus.

„Aš nenorėjau mirti nuo nutukimo, bet žinojau, kad tai padarysiu“

Tuo metu nenorėjau išeiti iš namų ir susitikinėti su žmonėmis, nes man buvo gėda dėl savęs. Niekada nebuvau ėjusi ten, kur turiu nusirengti – ant papludimys, pavyzdžiui, nors ir norėjau. Nuo to laiko neturiu nuotraukų, nes man visiškai nepatiko, kaip atrodau. Nenorėjau važiuoti viešuoju transportu, nes užėmiau dvi vietas ir supratau, kad šalia esančiam žmogui bus nepatogu. Tai buvo nuolatinės kančios ir gėdos laikotarpis.

Priaugau 50 kg ir iki 25 metų priaugau beveik 190 kg. Tada supratau, kad turiu rimčiau susimąstyti.

Iki tokio amžiaus kūnas jau buvo pradėjęs šlubuoti. Pavyzdžiui, aš jau metus kraujuoju, panašiai kaip menstruacijos. Ginekologė man pasakė, kad man reikia bariatrinės operacijos, kitaip niekada negalėsiu pastoti. Tada pirmą kartą buvo išsakyta mintis perpjauti skrandį.

Bet aš nežinojau, kaip teisingai maitintis ir vadovautis sveiku gyvenimo būdu, todėl nebuvau pasiruošusi būti operuotai. Vietoj to radau sporto salė.

Man buvo labai nedrąsu ten eiti. Atrodė, kad visi į mane žiūrės, juoksis, kad esu stora, smerks.

Sunku buvo įveikti save. Tada stacionariu dviračiu galėjau važinėti ne ilgiau nei 10 minučių, o daugiau nei 100 metrų net nueiti negalėjau, kad neatsikvėpčiau. Bet aš nepasidaviau, po truputį pradėjo sektis, pradėjau papildyti naujais pratimais.

Tada nuėjau pas visus gydytojus, terapeutė man pasakė, kad kol mano kūnas dar jaunas, dar kurį laiką atlaikys tokį svorį. Bet jei nieko nebus daroma, kūnas pradės žlugti, manęs laukia diabetas. Man buvo pašalinta tulžies pūslė, kuri buvo akmenys ir kuri visiškai neveikė.

Didžiausias svoris, kurį galėjo rodyti mano svarstyklės, buvo 180 kg, o kai pirmą kartą svėriau, jos nukrito. Po treniruoklio svoris pradėjo mažėti, maždaug per šešis mėnesius dingo 20-30 kg. Be to, pradėjau skaičiuoti kalorijas ir galiausiai numečiau 60 kg ir tokį svorį išlaikiau 1,5 metų. Tuo pačiu aš sau už tai negyriau, o bariau save. Kaip, mums reikia dar daugiau, aš nesistengiu. Maniau, kad vis dar esu negraži.

Aš nenorėjau mirti nuo nutukimasbet aš žinojau, kad anksčiau ar vėliau aš tai padarysiu. Mane labiausiai gąsdino tai, kad bėga jaunystė, bėga gyvenimas, o man atrodo 50 metų.

„Fizinio alkio nejaučiau, bet tarsi jaučiau tai savo galvoje“

Praėjusių metų pavasarį pakeičiau darbą, patyriau stresą, vėl pradėjau valgyti ir vėl priaugau 38 kg. Supratau, kad pati nesusitvarkysiu, ir galiausiai pagalvojau apie operaciją. Tai buvo 2022 metų rugsėjį. Perskaičiau daug informacijos ir užsiregistravau konsultacijai pas chirurgą regioninėje Riazanės ligoninėje.

Pasirinkau skrandžio rezekciją – operaciją, kurios metu pašalinama ¾ skrandžio, o jūs prisisotinate 60 gramų porcija. Taip pat yra skrandžio apylankos, kai pašalinama dalis skrandžio, o dalis žarnyno išjungiama iš gyvenimo. Greičiau krentate svorio, nes tuo pačiu pasisavinate mažiau baltymų, riebalų ir angliavandenių, bet tuo pačiu turėsite jį vartoti visą gyvenimą vitaminai. Todėl nusprendžiau atlikti rezekciją.

Tačiau dabar kartais kyla minčių, kad reikėjo rinktis aplinkkelį. Ir viskas dėl to, kad kartais žiūriu į tinklaraštininkus ir lyginu jų rezultatą po šuntavimo su savo po rezekcijos. Atrodo, kad jei jie išmestų daugiau, aš galėčiau.

Indikacijos operacijai – kūno masės indeksas 35 ir didesnis. Jie gali dirbti pagal privalomąjį sveikatos draudimą, jei prie didelio svorio pridedamas 1 tipo diabetas. Jei nėra diabeto, operacija atliekama už mokestį.

Mano atveju pati operacija kainavo 162 tūkst., apžiūra, anestezija, palata apmokama atskirai. Iš viso sumokėjau apie 210 tūkst.

Visas procesas vyksta gana greitai. Ateini konsultacijai analizes pagal sarasa guli ligonineje, sekancia diena operuojamas, sekmadien stebimas ir tada, jei viskas tvarkoje, grizta namo. Specialaus pasiruošimo nereikia.

Po operacijos siaubingai pykinau ir miegojau visa diena. Iš pradžių nieko negalite valgyti ar net gerti - tiesiog įlašinkite daug lašintuvų su fiziologiniu tirpalu. Skausmas pakenčiamas, nes duoda nuskausminamųjų.

Kai buvau išrašytas, man pateikė rekomendacijas keturiuose lapuose. Pirmą mėnesį laikotės geriamojo dietos: vandeniu praskiestų sulčių, vaisių gėrimų, skystų grūdų. Tada pamažu pradedi diegti kietą maistą, bandai, kaip į jį reaguoja organizmas. Čia viskas individualu – iš pradžių man buvo sunku net gerti. Gurkšnojus vandens pasidarė negera, lyg miegantį mano viduje būtų kalama, pajutau laukinį silpnumą. Per tris savaites norėjau suvalgyti ką nors kieto. Tada kiekvieną dieną įgaunate jėgų ir pasitikėjimo savimi ir pradedate jaustis geriau.

Svoris pradeda kristi nuo pirmos dienos. Mėnesį man prireikė apie 10 kg, tai labai įkvėpė. Tiesa, aš taip maniau sutrikimas valgymo elgesys negrįš, nes išmokau teisingai maitintis. Tačiau santykių su maistu problema yra galvoje.

Taigi po dviejų mėnesių problema grįžo: fizinio alkio nejaučiau, bet atrodė, kad tai jaučiau galvoje. Kai tik pasirodė šie varpeliai, vėl kreipiausi į psichologą. Psichologė sakė, kad maistas, kad ir maža porcija, man turėtų teikti malonumą. Kai kurių produktų atsisakyti nereikia – galite valgyti ką tik norite, bet protingais kiekiais.

„Praėjo 10 mėnesių nuo operacijos, per tą laiką numečiau 50 kg“

Dabar aš neturiu specialios dietos. Po operacijos negaliu daug valgyti – man tiesiog netelpa. Maždaug suprantu, kiek maisto galiu susidoroti. Pavyzdžiui, žinau, kad nesuvalgysiu viso sumuštinio, o tik pusę. Jei staiga suvalgau šiek tiek daugiau, pradedu vemti, todėl instinktyviai koreguoju porcijos dydį.

Tačiau iki galo mano santykis su maistu netapo sveikas. Pavyzdžiui, aš visiškai neperku jokių produktų. Mėsainių neimu, nes galvoju: jei negaliu juo mėgautis visu, kam man jo reikia?

Svarbu atsiminti, kad operacija nėra magija. Jei nereguliuosite savo gyvenimo būdo, rezultatas gali būti prarastas.

Nuo operacijos praėjo 10 mėnesių, per tą laiką numečiau 50 kg. Dabar sveriu 108 kg, o mano galutinis tikslas – 85. Ar būsiu visiškai laimingas, kai tai pasieksiu, nežinau. Žiūriu į savo atspindį veidrodyje ir matau pasekmes to, prie ko save vedžiau savo gyvenimo būdu. Pavyzdžiui, perteklinė suglebusi oda, kuri prideda drabužių dydžio. Jį teks pašalinti. Kažkuriuo momentu man atrodo, kad tapau tokia graži; kitu momentu manau, kad vis dar baisu. Dabar turiu klausimą dėl veiklos srities keitimo ir bijau atsakyti į laisvą darbo vietą ir eiti į interviu. Man atrodo, kad ten yra jaunos gražios merginos, o aš tokia stora - kur aš eisiu?

Bet vis tiek keičiuosi, nepalikau savęs numirti ir stengiuosi priimti save bei meilę. Dabar jau galiu suvokti save visapusiškai augančią, bet vis tiek nuotraukose viskas atrodo ne taip. Jau nebesveriu du kartus per dieną. Nesigėdiju eiti į barą, pasivaikščioti. Gyvenimas pradėjo žaisti naujomis spalvomis. Santykiai taip pat pagerėjo.

Dėkoju sau, kad kartą nusprendžiau išsigelbėti ir išeiti iš duobės, į kurią mane įstūmė nutukimas.