Kaip pasirodė „Vertėjas“ – bene drąsiausias Guy Ritchie filmas
įvairenybės / / June 01, 2023
Netikėtai režisierius nufilmavo puikią karinę dramą.
Birželio 1 d. Rusijoje įvyko naujo Guy Ritchie filmo, antrosios per metus, premjera. Dėl pandemijos pasislinko premjerų laikas, todėl režisieriaus grafikas atrodo net nepadoriai.
Originalus „Paktas“ gali būti išverstas kaip „paktas“, tačiau rusų platintojai apsisprendė „Vertėjas“ – skambesnis ir suprantamesnis. Tačiau Guy Ritchie filmai nebuvo iškviesti iš karto, todėl viskas gerai.
Guy'us Ritchie yra komedinių trilerių apie smulkius nusikaltėlius meistras. Taip jis suvokiamas net nepaisant tokių filmų kaip „Aladinas“, „Šerlokas Holmsas“, „A.N.K.L. agentai“, „Karaliaus Artūro kardas“, kurį vargu ar galima prilyginti „Didžiajam jackpotui“ ir „Kortos, pinigai, du“ bagažinė." „Vertėjas“ yra pirmoji režisieriaus karo drama ir tikrai drąsiausias jo filmas. Nuostabu, kad taip gerai pasirodė.
Scenarijų Ritchie parašė kartu su Ivanu Atkinsonu ir Marnu Davisu, senais režisieriaus partneriais, su kuriais dirbo ne viename filme. Kompozitoriaus vaidmenį vėl atliko Christopheris Bensteadas – tai jau ketvirtasis Ritchie paveikslas, išleistas pagal jo muziką. Tačiau operatorius naujas – juo tapo Edas Vaildas.
2018 metai. Amerikietis Johnas Kinley tarnauja Afganistane, kur vadovauja būriui, identifikuojančiam Talibano ląsteles. Kartu su kolegomis kareivis patenka į pasalą, kur sužeidžiamas. Vienintelis išgyvenęs, be Kinley, yra vietinis vyras Ahmedas, kuris jam dirba vertėju. Ahmedas išgelbėja kario gyvybę, nutempdamas jį į JAV kariuomenę. Pabudęs jau JAV, Džonas sužino, kad Ahmedas liko Afganistane, nes jam nebuvo suteikta viza, o dabar jį medžioja Talibanas. Amerikietis nusprendžia, kad vertėją turi išgelbėti.
Išskirtinė kinematografija
Keturi naujausi filmai Ričis nufilmavo kino operatorius Alanas Stewartas. Jis neišrado dviračio iš naujo, dirbdamas pagal žanro reikalavimus - pasirodė puikus, bet per daug paprastas ir aiškus. „The Interpreter“ Richie pasirinko Edą Vaildą, kuris yra puikus pasirinkimas.
Ne pats populiariausias operatorius (Wilde'as dažnai filmuoja serialus nei filmuoja) nuo pirmųjų kadrų demonstruoja savo universalumą. Nuo dronų filmuotos medžiagos iki judančios rankinės kameros, nuo nuostabių kraštovaizdžio kadrų iki kadrų iš arti – malonu derinti puikią techniką su ritmo pojūčiu. Atvejis, kai viskas ne tik kokybiškai, bet ir laiku.
Nors Wilde'as atlieka puikų darbą kiekvienoje scenoje, mane labiausiai stebina dekoracijos. Filme Richie matomas besižavintis upeliu. Prieš metus tai būtų skambėjusi kaip nesąmonė ir liguista fantazija, bet dabar taip atsitinka. Pirmą kartą apie režisieriaus paveikslą galima kalbėti poetikos požiūriu. Galbūt sulaukęs 54 metų Richie pagaliau rado savo operatorių – tai tikra chemija.
Stebėtinai sentimentali drama
Nepaisant kai kurių problemų, „Vertėjas“ gali liesti. Visą filmą persmelkiantį sentimentalumą išlaiko vaidyba ir muzika.
Pirmuoju atveju kalbame apie gana įspūdingą, beveik tylų skausmą, kurį demonstruoja atitrūkęs žvilgsnis ir linktelėjimai vietoj nereikalingų žodžių. Jei Džonas yra kažkuo nepatenkintas JAV, jis pradeda šaukti ir grasinti. Karo metu visos jo emocijos susitelkia žvilgsnyje į du tūkstančius jardų – jis jaučia siaubą, kurio neįmanoma išreikšti riksmu. Ir Jake'as Gyllenhaalas, ir Dar Salemas perteikia savo personažų būseną be per daug išraiškos. Tačiau melodijos daug iškalbingesnės.
Kompozitorius Christopheris Bensteadas pradėjo savo karjerą su Ritchie's „The Gentlemen“, tada parašė muziką savo paties „Žmogaus rūstybė“ ir „Operacija „Fortūna“. Negalima sakyti, kad garso takeliai juose buvo blogi. Bet jie tikrai nebuvo pernelyg išraiškingi.
Filme „Vertėjas“ Benstede'as atsiskleidžia kaip jautrių ir savalaikių melodijų meistras, kurios ne tiek suteikia emocijų, kiek iš naujo atranda tai, kas vyksta ekrane. Muzikoje susimaišo skausmas, neviltis, baimė, nerimas, tačiau, nepaisant tokio atvirumo, ji nevirsta kiču. Genialus darbas.
Nedidelės scenarijaus problemos
Jei išoriškai „Vertėjas“ yra puikus, kai kurie vidiniai elementai kelia klausimų. Pavyzdžiui, niekaip nepaaiškinama, kad pagrindinis veikėjas amerikietis apskritai užsimiršo Afganistane. Žiūrovas gauna tik duota – štai drąsuolis, kurį visi gerbia, o jis veda karius. Kodėl jis čia, nežinoma.
Viena vertus, šis žingsnis leidžia abstrahuotis nuo konkretaus karo ir padaryti istoriją universalesnę. Kita vertus, pasimeta veikėjų motyvai. Ką Johnas Kinley veikia Afganistane? Ar jis patriotas, manantis, kad esant kitoje valstybėje reikia ginti šalį? Ar tiesiog vykdo įsakymus?
Filmui įsibėgėjus, trukdo atsakymų į šiuos klausimus trūkumas. Pavyzdžiui, yra kontrastas tarp JAV ginkluotųjų pajėgų kario ir samdinio iš PMC. Jeigu išsiaiškinsi, vadinasi, jiedu kaunasi svetimoje šalyje dėl pinigų – koks esminis skirtumas? Jei apie Kinley būtų žinoma bent šiek tiek daugiau, galbūt klausimas išnyktų savaime.
Vidinė Afganistano struktūra paaiškinama titrais filmo pradžioje, o tada prasideda chaosas. Arba Talibanas kontroliuoja viską, arba nieko nekontroliuoja. Arba jis moka surasti žmogų per dieną, arba nesugeba to padaryti mėnesius.
Taip, Richie daugiausia dėmesio skiria pagrindiniams veikėjams, bet tarsi nuolatos pasiilgtų juos supančio pasaulio. Dėl to kenčia siužetas. Laimei, „Vertėjas“ yra per geras, kad jį vargintų siužetinės skylės, bet be jų būtų buvę dar geriau.
Netipiškas Richie
Jau nuo pirmos scenos, stipriai primenančios Apocalypse Now pradžią, aiškėja, į kokią teritoriją pateko Richie. Tiesą sakant, tai karinė drama, atskleidžianti pragare atsidūrusio žmogaus vidinį pasaulį.
Tada pradeda atrodyti karas – Standartinio Richie filmo maskuotė. Pavyzdžiui, jei istoriją perkelsite į Londoną, policija paprasčiausiai kovos su negailestinga mafija. Britų filmams būdingas ir grubus humoras. Tačiau greitai paaiškėja, kad pokštai reikalingi tik karių santykiams parodyti, pokštai tėra jų artumo įrodymas.
Galbūt tai pirmasis filmas, kuriame režisierius Richie yra pastebimai pranašesnis už scenarijų rašytoją Richie. Britas jau seniai nutolo nuo logocentriškų 90-ųjų pabaigos ir nulio filmų, eksperimentavo su žanro kanonais, tačiau niekada nepateko į karinio kino teritoriją. Ir tada paaiškėjo, kad Richie puikiai pasirenka ir ritmą, ir kompoziciją, o iš aktorių išspaudžia dramą – nepigią, bet egzistencinę. Pagaliau išvystame tikrąjį Gyllenhaalą – pastarojo dešimtmečio superžvaigždę, kuri pastaraisiais metais filmavosi praeinamuose projektuose.
Richie atsisako (beveik) ir žanro klišių. Taip, jis paliko porą įspūdingų veiksmo scenų, pridedant herojams herojų, tačiau jos neįasmenina filmo. Netgi įdomu pasižiūrėti į treniruočių stovyklą Rusijoje. Guy Ritchie yra žmogus, kuriam jau seniai turėjo būti suteiktas „Liaudies menininko“ apdovanojimas: jie jį tikrai myli už komedija apie smulkius nusikaltėlius. Tačiau kaip gerbėjų būrys reaguos į kitą, itin rimtą Richie?
Atrodo, kad vienintelė išvada, kurią galima padaryti iš finalo ir kreditų, yra ta, kad visi pralaimėjo šiame kare. Ir Ahmedas, gimęs ne laiku ir ne vietoje, ir Johnas Kinsley, kuris į tai įsitraukė savo noru. Stebina ir keista Guy Ritchie filme matyti antikarinę žinią ir smurto pasmerkimą. Tai nebuvo tobula, bet vis dėlto tai buvo įspūdinga drama.
Taip pat skaitykite🧐
- Štai ką mes žiūrime: „Šiaurės vandenys“ – žiaurus serialas apie banginių medžiotojus, nepaleidžiantis iki pabaigos titrų.
- Štai ką mes žiūrime: „Inherent Vice“ yra detektyvu apsimetęs šedevras, kuriame Joaquinas Phoenixas smogia bent tankais.
- 10 filmų, kurie sugriovė 2023 m. Kanus
- 10 Irano filmų, kuriuos verta žiūrėti
- Kodėl „Descendants“ yra puikus serialas: nuo puikaus dialogo iki neįtikėtino garso takelio