Kaip užauginti gerus vidinius tėvus ir kam to reikia

Klinikinis psichologas ir geštalto terapeutas Vladislavas Chubarovas išleido knygą „Pritvirtinimas ir atskyrimas». Jame autorė, remdamasi 20 metų konsultavimo patirtimi, pasakoja, kaip suaugę vaikai gali gyventi savo gyvenimą ir psichologiškai nepriklausyti nuo tėvų.

„Alpina Publisher“ leidimu publikuojame ištrauką iš 5 skyriaus, kaip paversti paverskite reiklų vidinį tėvą rūpestingu ir galiausiai nustokite barti save už bet kokią klaidą.

---

Pirmoje knygos dalyje, kurioje kalbama apie emocinį vystymąsi ir būtinas išsiskyrimo sąlygas, pažymėjau, kad vaikas augdamas internalizuoja tėvą. Tai reiškia, kad žmogus turi vidinį Motina, kuris tam tikru būdu reaguoja į įvairias situacijas.

Pavyzdžiui, jūs padarėte klaidą. Jei jūsų vidinė mama yra patikimi tėvai, pirmoji jūsų mintis bus maždaug tokia: „Gerai, aš padariau klaidą, turiu ją ištaisyti. Kitą kartą tikriausiai bus geriau.

Jei tavo vidinė mama tave visada bardavo net ir už tai, kad gavote tiesią A, tu gali automatiškai galvoti: „Vėl viskas ne taip, Aš nieko vertas, kokia gėda."

Aš sąmoningai supaprastinu, bet apskritai mechanizmas veikia maždaug taip. Ar įmanoma, bent retkarčiais, nepatikimo vidinio tėvo balsą pakeisti kuo nors naudingesniu? Žinoma, jūs galite.

Iš kur tas „kažkas“? Turite prisiminti ir atnaujinti patirtį, kai sulaukėte kitokių reakcijų į savo veiksmus. Klaidų atveju tai gali būti, pavyzdžiui, geras mokytojas: „Puikiai padirbėjai! Ne viskas čia ir ten sklandu, bet matau, kad bandėte. Arba treneris: „Tai jau rezultatas, taip ir toliau, pakartok dar 50 kartų, ir viskas susitvarkys“. Pabandykite konkrečiai įsivaizduoti šiuos žmones, praeities scenas su jų dalyvavimu - leiskite jiems pasakyti malonius ir šiltus žodžius, jie tave giria. Padėkite juos šalia savo vidinių tėvų, ir jūsų reakcijos bei emocijos taps įvairesnės.

Palaipsniui turėsite savotišką „kolektyvinį“ vidinį tėvą, gerus ir malonius, kurie gali būti panaudoti sunkioje situacijoje, o ne ta, kurią turėjote iš pradžių.

Žinoma, jei kas nors atsitiktų staiga, stereotipinis "mamos balsas». Tačiau kuo dažniau praktikuosite ir pasitelksite savo vaizduotę, tuo rečiau taip nutiks.

Štai keli pavyzdžiai, kaip mano klientai papildė savo vidinį tėvą sukeliančiose situacijose: kiti vidiniai autoritetingi veikėjai, kurie kažką pasakė ta pačia problema priešingybė. Beje, kartais šis veikėjas būna ir tėvas.

Bet ką daryti, jei tau nepasisekė ir tavo gyvenime tokių žmonių apskritai nebūtų?

Terapeutas gali atlikti jums „pakankamai gerų tėvų“ vaidmenį. Viena iš psichoterapinio proceso užduočių yra būtent suteikti klientui adekvatų grįžtamąjį ryšį, pasakojant apie įvairius būdus reaguoti į nesėkmes, problemas, konfliktus. Jau minėjau, kad psichoterapijos esmė – ne tiek aptariama medžiaga, kiek terapeuto ir kliento sąveikos procesas.

Pavyzdžiui, kliento motina vaikystėje sistemingai slopino jo valią, už tai bausdavo pykčio apraiškos. Dėl to ir pats suaugęs žmogus slopina savo pyktį, nes nesąmoningai bijo, kad dėl to „papuls į bėdą“. Vidinis tėvas draudžia jam pykti. Jis negali apginti savo interesų, nusileidžia visiems, o santykiuose bijo konfliktų. Seansų metu terapeutas ne kartą pastebi paslėptą kliento pyktį ir sako: „Tu pyksti“. Iš pradžių klientas gali neigti savo jausmus ir atsisakyti juos matyti. Tada jis pamažu pradeda pripažinti: taip, yra pyktis. Ir tada jis supranta, kad dėl jo pykčio nieko blogo nenutinka: pasaulis nesugriūna, terapeutas nenutraukia santykių ir nebaudžia už pyktį. Po 40 pakartojimų klientas įgyja naujos patirties: pykti yra gerai, tai normalu.

Be to, psichoterapeutas gali supykti save ir atkreipti į tai kliento dėmesį. „Aš pykstu, kad neatvykai laiku ir vis dar nesutvarkei apmokėjimo už paskutinę sesiją. Matai, tu ramiai ištveri mano pyktį ir neketini manęs palikti.

Konfliktas nėra santykių pabaiga. Treniruodamasis saugioje aplinkoje žmogus pamažu pradeda taikyti naujus įgūdžius gyvenime ir keisti savo elgesį.

Rūpestingo požiūrio į save įgūdžių praktikavimas leidžia žmogui artimiems santykiams pasirinkti tik tuos žmones, kurie su juo taip pat gerai elgsis. Būtent tai numanoma garsiojoje populiariosios psichologijos formulėje: „Pirma Mylėk save, tada kiti tave mylės“. Žinoma, šioje formoje frazė nėra labai aiški ir atrodo kaip triukas. Šį procesą „iškoduosiu“ kaip įgūdžių grandinę.

1. Žmogus savyje „augina“ rūpestingą tėvą, padedantį konstruktyviai ir lanksčiai reaguoti į konfliktus ir kylančius jausmus.
2. Šio vidinio rūpestingo tėvo dėka žmogus tampa mažesnis negailestingas sau, gailestingesnis, dosnesnis, teisingesnis: nesišaipo iš savo trūkumų, neatskleidžia savęs negailestinga kritika už klaidas, nebara ir nebaudžia, o toleruoja savo savybes, leidžia mokytis ir vystytis.
3. Žmogus įpranta gerai su savimi elgtis. Jis pradeda greičiau pastebėti, kai kiti žmonės su juo elgiasi blogiau, nei turėtų, ir netampa artimas su tokiais žmonėmis.
4. Žmogus tampa artimas tik tiems žmonėms, kurie su juo elgiasi taip pat jautriai, kaip ir jis: gerbia jo poreikius, leidžia ištaisyti klaidas, atsižvelgia į jo nuomonę. Tą patį jis stengiasi parodyti ir kitiems požiūris, nes jis pradeda geriau suprasti žmogaus prigimtį ir jausmų veikimą.

Taip viskas ir atsitinka: jei padėjote sau „užauginti“ pakankamai gerus vidinius tėvus, tuomet pagerės jūsų santykiai su aplinkiniais. Aplink jus yra daugiau žmonių, kurie jus priima ir pritaria, ir mažiau tų, kurie jus taiso ir gėdina; savo ruožtu turite daugiau energijos ir kantrybės dosniai ir sąžiningai elgtis su kitais. Priežiūros ratas veikia!

Santykius su tėvais gali būti sunku išsiaiškinti pačiam. Knyga „Pririšimas ir atskyrimas“ supaprastins šį procesą. Tai padės suprasti, kaip pasirinkti optimalų atstumą nuo tėvų, užkirsti kelią vaikystėje patirtoms traumoms paveikti asmeninį ir profesinį gyvenimą ir netapti toksišku suaugusiuoju savo vaikams.

Nusipirk knygą