Tai mes žiūrime: „Lost Highway“, kuriame Davidas Lynchas nutraukia linijiškumą su „Rammstein“.
įvairenybės / / November 01, 2023
Nieko neaišku, bet labai įdomu.
Šiame serija Straipsniai kiekvieną savaitę kalbu apie tai, kurie filmai ir serialai mane nustebino.
Niekada nebuvau Davido Lyncho gerbėjas, o jo pasiutę gerbėjai su patosu „ne visi supras“ ir „kinas ne kiekvienam“ mane erzina ir šiandien. Tai netrukdo man atpažinti Twin Peaks ir Blue Velvet genialumo. Bet aš tikrai myliu tik „Lost Highway“.
Filmo siužeto negalima atpasakoti, o ir, rodos, nėra ką perpasakoti – ekrane dedasi kažkas keisto, ryškaus ir kraupaus. „Prarastas greitkelis“ sugeria viską, kas siejama su Davido Lyncho paminėjimu – vaizduotės ir tikrovės susipynimą, paslaptingą nusikaltimą, dvišalius nusikaltimus, paslaptingus piktadarius, femme fatale. Ir atrodo, kad „Highway“ režisieriaus standartinis rinkinys atsiskleidžia geriau nei „Mulholand Drive“. Gal dėl didelio pasakojimo tempo, gal dėl agresyvaus muzikinio akompanimento.
Tai gali būti drąsiausias Lyncho filmas muzikos prasme. Amžinas režisieriaus bendražygis Angelo Badalamenti atliko puikų darbą, tačiau baigti kūriniai labiau įsimena. Rezultatas – džiazo, Davido Bowie, Nine Inch Nails, Marilyn Manson ir Rammstein mišinys – finalinė scena su eilėmis „Rammstein, ein Mensch brennt“ tiesiog nuostabi.
Filme „Lost Highway“ Lynchas (ne pirmą ir ne paskutinį kartą) pademonstravo savo pagrindinę dovaną – jausti ir sukelti neracionalų siaubą. Jis dirba su nesuderinamumu, siurrealizmu ir taip įtraukia žiūrovą, kad pabaigoje beprotybė atrodo suprantama. Tiesa, pažiūrėjęs savo emocijų nepaaiškinsi.
Lyncho filmai visada sukelia karštas diskusijas dėl interpretacijų. Ko gero, atsisakyti interpretacijos ir susitaikyti su simbolių tuštuma yra geriausias sprendimas neracionaliai suvokti paveikslą. Vienas iš herojų, Paslaptingasis žmogus, įrodo šią formulę – tereikia perskaityti interpretacijas, kad pamatytumėte, koks pragaištingas šis dalykas.
Dar kartą pažiūrėjus Lost Highway matosi, kaip tvarkingai ir lėtai suyra kinui būdingas klasikinis tiesiškumas. Ir jei pirmoje nuotraukos pusėje užsimenama, kad žiūrovas tuoj supras, kaip įvykiai susiję, tai antroji atmeta tik galimus spėjimus. Šį postmodernųjį žaidimą stebėtinai įdomu.
Ką dar rekomenduoja Lifehacker?🧐
- Štai ką mes žiūrime: „Reinkarnacija“ – triumfuojantis Ari Aster debiutas
- Štai ką mes žiūrime: „The Biggest Boss“ – vienintelė, bet nuostabi Larso von Triero komedija
- Štai ką mes žiūrime: „Žalias“ – siaubo filmas apie žmogaus mėsos valgymą, nuo kurio nualpsi
- Štai ką mes žiūrime: „Tabu“ – serialas, kuriame Tomas Hardy nusirengia, išsitepa pelenais ir eina iš proto
- Štai ką mes žiūrime: „Inherent Vice“ – šedevras, apsimetantis kaip detektyvas, kuriame Joaquinas Phoenixas bent jau sužavi šonkauliu.