„Didžioji ironija“ yra turbūt geriausias Woody Alleno filmas per daugelį metų.
įvairenybės / / September 29, 2023
Ir tai nepaisant to, kad režisieriui jau 87-eri.
Rugsėjo 28 dieną Rusijoje įvyko filmo „Didžioji ironija“ premjera.
Tai jau 50-asis Woody Alleno filmas. Jau keletą metų jis užsimena, kad ruošiasi baigti karjerą (o gal ir gyvenimą – jo interviu jau seniai slegia). Režisieriaus filmai JAV nerodomi dėl kaltinimų vaikų tvirkinimu, o senas jo amžius sufleruoja, kad jau per vėlu kovoti, kad atgaivintų karjerą. Dėl to Allenas nusprendė atsisveikinti su kinu Paryžiuje ir sukūrė filmą prancūzų kalba. Ir „Didžioji ironija“ yra daug geresnė už bet ką, ką jis padarė pastaraisiais metais.
Pasak siužeto, daug metų nesimatę Alainas ir Fanny visai atsitiktinai susitinka Paryžiuje. Jis – rašytojas, ji – turtingo vyro žmona, nepatenkinta gyvenimu. Tarp veikėjų greitai užsimezga romantiški santykiai, kurių metu Fanny vis dažniau susimąsto, kaip negerai gyveno. Šiuo metu jos vyras pradeda įtarti, kad žmona jį apgaudinėja, ir samdo detektyvąpatikrinti savo spėjimus.
Tipiškas Woody Allenas
Sukūrus 50 filmų pasikartojimo išvengti neįmanoma. Tačiau Woody Allenas nebijo kartotis, todėl savo naująjį scenarijų užpildo jau pažįstamais personažais ir elementais.
Vėl (ne 50, o tik 20 ar 30) kartą Woody Allenas sukuria intelektualų herojų, niurzgantį apie nelogišką pasaulį. Tiesa, jis niekada nebūna neurotiškas – čia režisierius nusprendžia bent šiek tiek pakeisti savo įpročius. Galbūt tai yra oras Paryžius turi teigiamą poveikį po triukšmingo Niujorko.
Fanny, pasimetusi mergina, trokštanti romantikos, taip pat nėra pati originaliausia herojė. Ji žavi ir kartais net paliečianti.
Sukūręs du savo filmams būdingus personažus, Woody Allenas priverčia juos į begalę pokalbių – jie taip pat gana pažįstami. Literatūra, kinas, socialinė neteisybė, vidurinė klasė – personažai gal ir gyvena Paryžiuje, bet jie sako tą patį, ką ir Niujorke. Vienintelė naujovė – žavėjimasis miesto architektūra.
Woody Allenas pakeitė vietas ir kalbą, bet vis tiek naujasis jo paveikslas per daug primena senuosius. Tai yra ir pliusas, ir minusas - tai priklauso nuo žiūrovo požiūrio režisieriaus filmografija.
Klasių kova
Jau nuo pirmojo Alaino ir Fanny dialogo tampa aišku, kad režisierius žais socialinės stratifikacijos tema. Prabangus dvaras kontrastuojamas su nedideliu butu, gurmaniški patiekalai – valgymui iš keptuvės, o brangus alkoholis iš namų baro – pigiam vynui.
Fanny (ir jos vyro) ir Aleno pasauliai yra visiškai skirtingi. Stengdamasis išryškinti skirtumus (teisybės dėlei, jie jau akivaizdūs), režisierius užsitraukia ir pradeda nuobodžiauti. Turtingųjų ir vargšų palyginimas (nors Alainas nėra vargšas, tik skurdesnis už Fanny vyrą) primena komunistų aktyvistų plakatą. Visgi vyno kaina nepadaro žmogaus geru ar blogu, tačiau Woody Allenas iš visų jėgų bando įrodyti, ką daro: kuo pigiau, tuo geriau. Dėl to režisierius vienus romantizuoja, kitus demonizuoja. Pustoniai atitenka tik tarp dviejų pasaulių besiveržiančiai herojei.
Alleno karas su buržuazija (ar net buržuazija) visada priminė puikaus studento maištą, kuris piktai piešia bjaurius dalykus paraštėse, bet su pieštuku. Ir dabar jis daro išvadą, kad buržuazinis gyvenimo būdas veda į melą, geriau būti kaip vargšas intelektualas Alainas. Kodėl geriau? Nes jis valgo iš keptuvės. Ir Fanny vyras valgymas restorane, taigi blogai.
Jei lygintume antiburžuazinę Alleno filmų žinią su kitų režisierių patirtimi, pavyzdžiui, su nenuilstančiu Fassbinderiu, tai amerikiečio filmai pasirodo bedanti, per švelni. Anekdotai, dejonės, menkas nepasitenkinimas – ir „Didžioji ironija“ eina visiškai tuo pačiu keliu.
Puiki pabaiga
Visi nusiskundimai dėl filmo išnyksta trečiajame veiksme. Kuo „Didžioji ironija“ artėja prie pabaigos, tuo ji gerėja. Woody Allenas paverčia rom-com į a trileris, staiga atsiranda dinamika ir nervai. Intelektualūs pokalbiai nublanksta į antrą planą, vienų jausmai (apmaudas, keršto troškimas) ir kitų noras išgyventi – pirmoje vietoje.
Ir jei praeities herojų mintys susivedė į mėgstamus eilėraščius, tada nauji klausimai tampa aktualesni. Pavyzdžiui, ką daryti su savo žmona, jei planuojate nužudyti jos meilužį? Kaip išgelbėti save, jei Fanny vyras pasirodė esąs daug įtakingesnis, nei manyta anksčiau? Kai nuo veikėjų nukrenta kultūros klodai, jie pradeda atrodyti daug gyvesni.
Paskutinis pusvalandis – kvapą gniaužiantis reginys, už kurį galima atleisti valandą įprasto Woody Alleno. Bet jei žiūrovas myli režisierių, tada galutinis paveikslai bus dovana.
Naujausias Woody Alleno filmas (tikriausiai) parodė, kad režisierius vis dar sugeba sukurti gerą filmą. Taip, su pasikartojimais, tais pačiais personažais, beveik identiškais dialogais, bet vis tiek malonu. Tačiau kuo toliau režisierius tolsta nuo įprastų elementų, tuo vaizdas tampa geresnis. Galbūt „Didžioji ironija“ yra idealus režisieriaus taškas.
Dar daugiau premjerų🍿🎥🎬
- Išleista nuostabi Henrio Cukraus istorija – mažasis Weso Andersono šedevras
- Ar verta žiūrėti korėjiečių dramą „Moon“, primenančią „Marsietis“?
- „Žemynas“ – graži, bet keista „Johno Wicko“ su Melu Gibsonu prakartėlė
- „Riko ir Morčio“ autorius išleido „Crapopolį“. Tai pasirodė nepaprastai įdomu
- Pasirodė paskutinis seksualinio švietimo sezonas. Dabar tai nėra taip smagu