„Oppenheimeris“ – nenumaldomai gražus Nolano filmas, kurio tiesiog neįmanoma pamilti.
įvairenybės / / July 20, 2023
Jokių spoilerių, bet įsižeidęs.
Liepos 20 d. visame pasaulyje pasirodė naujas Christopherio Nolano filmas „Openheimeris“.
Filmas sukurtas pagal Kai Bird ir Martin Sherwin knygą „American Prometheus: The Triumph and Tragedy of J. Robertas Oppenheimeris“. Robertas Oppenheimeris vadovavo Manheteno projektui, kuris sukūrė atominę bombą. Narcizas intelektualas, moteriškė, komunistas – Oppenheimerio kolegos ir politikai jo nemėgo dėl asmeninių savybių, o pacifistai – dėl kūrybos. Būtent mokslininko sukurtos bombos buvo numestos ant Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio.
Filmo įvykiai vystosi keliose laiko plotmėse. Pirmajame Robertas Oppenheimeris dirba kurdamas branduolinius ginklus, antruoju – bando sustabdyti vandenilinės bombos gamybą ir ragina nutraukti Šaltąjį karą.
Christopheris Nolanas vienas parašė ir režisavo filmą. Oppenheimeriui jis atrinko komandą iš tų, su kuriais jau dirbo: operatorė Hoite van Hoytema (Tarpžvaigždinė), redaktorė Jennifer Leim (Tenet), kompozitorius Ludwig Goransson (Tenet).
Filme vaidina Cillian Murphy, Mattas Damonas, Emily Blunt, Robertas Downey jaunesnysis, Joshas Hartnettas, Benny Safdie, Gary Oldmanas ir kt.
Nulis emocijų
„Openheimeris“ yra neabejotinai bejausmis Christopherio Nolano filmas. Argumente buvo siaubinga, bet suprantama meilės linija, Oppenheimeris taip pat yra atimtas. Filmo pradžioje atrodo, kad čia pagrindinė emocija bus neviltis, siaubas dėl to, kas buvo padaryta, neapykanta sau, galbūt net megalomanija. Tačiau Nolanas veda žiūrovą standartiniais siužeto tropais ir net nesiūlo užjausti ar užjausti. Tai toks sausas filmas, kad kartais primena atšiaurų dokumentinį filmą.
Nenuostabu, kad Oppenheimerio kulminacija pasislenka jei ne per vidurį, tai tik šiek tiek už paveikslo pusiaujo. Dėl emocijų reikia eiti pas Barbę.
Neatskleistas pagrindinis veikėjas
Viso filmo metu žiūrovams rodomas herojus, kurį pažiūrėję vargu ar pavyks kažkaip charakterizuoti. Robertas Oppenheimeris yra žmogus, kuris sukūrė atominis ginklas, ir čia jo biografija baigiasi. Paveikslo pradžioje atrodo, kad jis yra pamišęs mokslininkas, kuriam labiau įdomu gyventi teorijomis, o ne realybe – gana pažįstamas tipažas. Bet tada atrodo, kad Nolanas į tai įmaišo moralę ir kai kuriuos žmogiškus bruožus. Kas tiksliai – neaišku.
Oppenheimerį galima palyginti su žaidimu „Imitacijos žaidimas“, kuriame Benedictas Cumberbatchas atrodė apie tą patį mokslininką. Tačiau, skirtingai nei Cillian Murphy personažas, jo personažas tiesiogine prasme spinduliavo genialumu ir sukėlė daug didesnį susidomėjimą.
Jei turite noro bent ką nors sužinoti apie Oppenheimerį, Nolanas jus nuvils - tai labiau gyvenimo įvykių, bet ne asmeninių savybių, o tuo labiau minčių ir idėjų atpasakojimas. Arba Oppenheimeris džiaugiasi, kad sukūrė branduolinį ginklą, arba kaltina save. Ar jis nori nustoti kurti naujas ginklų rūšis, nes nerimauja dėl pasaulio, ar dėl to, kad kažkas sukurs stipresnę bombą ir taps pagrindiniu mokslininku, kažkokiu nedalyvaujančio ginčo nugalėtoju? O kaip su japonais, kurie mirė Hirosimoje ir Nagasakyje, ar jam jų gaila? O gal jų mirtis yra tik darbo dalis?
Gali atrodyti, kad Robertas Oppenheimeris to visiškai neturi empatija, tačiau vienoje scenoje jis demonstruoja priešingai. Tai yra, žmogus jam nėra svetimas, bet Nolanas, atrodo, specialiai atsisako parodyti žmogiškąją herojaus pusę. Viename iš dialogų Oppenheimeriui pasakojama, kad jis visada norėjo atrodyti sudėtingesnis nei buvo iš tikrųjų. Lygiai tą patį teiginį galima pateikti ir filmui.
Nuobodūs antraeiliai personažai
Antrinių veikėjų situacija yra kitokia. Dauguma jų yra paprasti veikėjai, kurie apie save praneša pačioje pirmoje scenoje. Generolas Grovesas yra iš pažiūros piktas kariškis, kuris trukdys įprastam Oppenheimerio darbui, tačiau jis yra vaidinamas Mattas Damonas, todėl lengva manyti, kad už įsivaizduojamo rimtumo slypi gerumas ir juokingas jausmas humoras. Praeina pora scenų, ir prognozė išsipildo – Deimonas retai vaidina kitus personažus.
Oppenheimerio žmona yra alkoholikė, ir kaip žmogus tuo ji apsiriboja, daugiau apie ją nieko nežinoma. Nors ją vaidina neįtikėtina Emily Blunt, kurios talentas tiesiog neišnaudojamas.
Apie kitus herojus nieko nežinoma: apie Oppenheimerio meilužę, apie jo pavaldinius. O oficialaus Lewiso Strausso metimas, užimantis beprotiškai daug laiko ekrane, mažai ką pasako apie jį, ką jau kalbėti apie pagrindinį veikėją.
Didžiulis ansamblis puikių aktorių atlieka jiems pažįstamus vaidmenis. Ar tas Gary Oldmanas Hario Trumano įvaizdyje atrodo įdomus, bet jis tiesiog turi vieną sceną.
Tušti pasirodė ne tik veikėjai, bet ir jų sąveika. Kodėl Oppenheimeris palieka vieną moterį ir eina pas kitą? Nėra nė vieno dialogo, rodančio jo dvasinį intymumą bent su vienu žmogumi. Jis nesirūpina savo žmona, o ji nesirūpina juo? Ar ji geria dėl jo ar tiesiog taip? Ar Oppenheimeris turi draugų, ar visi yra jo kolegos? Per daug neatsakytų klausimų filmui, kuris trunka 3 valandas ir kuriame beprotiškai daug dialogų.
Techninis meistriškumas
Bet jei viskas liūdna su Oppenheimerio įdaru, tai vaizdas yra puikus ir įvairus – operatorius Hoite van Hoytema atliko neprilygstamą darbą, naudodamas be galo daug gudrybių. Portretai kažkaip nežemiški – nenuostabu, kad anonse jų tiek daug.
Liepsnos, ryškios šviesos ir kiti bombos sprogimo efektai rodomi viso filmo metu, kartais net dialoguose. Jennifer Lame čia padarė viską, ką galėjo – Oppenheimeris turi neįtikėtiną montažą, kuris atgaivina daugybę pilkų scenų. Na, garsas yra geriausias dalykas filme. Naujausi Nolano paveikslai skirti IMAX, o IMAX – Nolanui.
Jei filmą vertinsime tik kaip audiovizualinį reginį ir nekreipsime dėmesio į pasakojimą, tai Oppenheimeris yra pagrindinis Christopherio Nolano darbas. Bet tai daro liūdnesnį, nes visa kita, na, ne visai pasiekia išradingą pakuotę.
Jau pažįstamas velionis Nolanas
Pasaulyje yra pakankamai žmonių, kurie Nolaną vertina už „Prisimink“ ir „Nemiga“, tačiau atmeta visus kitus jo projektus. Gigantomanija, savęs kartojimas, patosas – priežastys įvairios. „Oppenheimeris“ parodo, koks yra velionis Nolanas, nes susideda iš ankstesnių filmų elementų. Reikalas tas, kad nuo šiol Christopheris Nolanas nieko nesugalvoja – jis jau žino, kaip.
Pagrindinis veikėjas yra genialus mokslininkas, kuris galvoja apie save už savo laiko ir erdvės ribų, per daug primenantis McConaughey personažą iš "Tarpžvaigždinis». Mokslas jam tarnauja ir kaip būdas gyventi visuomenėje, ir kaip savotiškas dėmesys – kaip „Prestiže“. Ir visa tai yra panardinta į techninius pokyčius, kurie atsirado dar Interstellar, bet buvo visiškai įkūnyti Diunkerke.
Vėlgi, režisierius naudoja nelinijinį pasakojimą – seka „Memento“, „Argument“ ir tam tikru mastu „Interstellar“ ir „Prestige“, kur finalas apverčia visus įvykius.
Ir vėl Nolanas turi baisių moteriškų herojų – panašu, kad po „Memento“ (filmuota iš Jonathano Nolano knygos) jo filmuose tiesiog nebuvo įdomių moterų. Pagrindinio veikėjo žmona alkoholikė, viena meilužė psichopatė, o kita tik blondinė – daugiau apie jas nieko nežinoma. Ir tai liūdna.
„Oppenheimeris“ yra klasikinis pavyzdys filmo, kurį reikia žiūrėti griežtai kine, o dar geriau – IMAX. Kai istorija tampa per švelni, puikus garsas ir nuostabus montažas yra tikras malonumas. Bet jei norite sužinoti, kas yra Robertas Oppenheimeris ir ką jis galvojo kurdamas baisiausią ginklas žmonijos istorijoje, tada Nolano filmas jums nepadės. Nolaną domina kažkas kita – suprasti, kas tai yra.
Taip pat skaitykite🧐
- Kodėl „Astral 5: Red Door“ tik melžia franšizę ir apsimeta siaubu
- „Kentauras“ - psichologinis trileris su Jura Borisovu pasirodė per daug netolygus, tačiau jame kažkas yra
- Mission: Impossible: Deadly Reckoning pasirodė. Tomas Cruise'as vėl rizikuoja savo gyvybe ir kovoja su AI
- Antrasis „Fondo“ sezonas dar toli nuo literatūrinio šaltinio, bet džiugina gražiu paveikslu
- Laukinis tempas ir mistinė Maskva. Mini serialas „Kur žydi Artemisia“ maloniai nustebino