Kaip Wesas Andersonas, Timas Burtonas ir Guillermo del Toro filmuoja savo nuostabias suaugusiųjų pasakas
įvairenybės / / July 09, 2023
Skirtingas požiūris, bet bendra žinia.
Šiuolaikiniame kine yra daug autorių, kurie savo filmams sąmoningai suteikia pasakos formą. Kartu kūrinių tematika neleidžia jų svarstyti vaikams. Wesas Andersonas, Guillermo del Toro, Timas Burtonas – nepaisant daugybės stiliaus skirtumų, šie režisieriai kuria filmus, kurie kartais vadinami pasakos suaugusiems. Suprantame, kaip tai daro autoriai ir kodėl tokia patogi pasakų forma.
Wesas Andersonas yra ryškių spalvų ir melancholijos meistras
Wesas Andersonas – vienas stilingiausių režisierių kino istorijoje. Jau pirmuosiuose filmuose jis pradėjo naudoti metodus, kurie vėliau virto kiti paveikslai. Pagrindiniai iš jų yra: simetrija, centravimas, didelė spalvinga paletė, poligrafija, stambiu planu. Šių elementų derinys sukuria unikalų stilių, kurį sunku su niekuo supainioti.
1 / 0
Kadras iš filmo „Pilnaties karalystė“
2 / 0
Kadras iš filmo „Didysis Budapešto viešbutis“
3 / 0
Kadras iš filmo „Tenenbaumo šeima“
Prie jų pridedamas ypatingas santykis su muzika. Wesas Andersonas aktyviai naudoja jau išleistas dainas, pridėdamas prie jų specialiai filmui parašytus garso takelius. Hitais režisierius perteikia vidinius jausmus
herojai. O kartais vaidmenį atlieka ne tik daina, bet ir autoriaus likimas. Taigi „Tenenbaumo šeimoje“ vienoje iš scenų galima išgirsti nusižudžiusio muzikanto Ellioto Smitho takelį. Autorius savo muziką naudoja dramatiškiausiu paveikslo momentu.Kiekviena technika Andersono filmams atlieka svarbiausią vaidmenį – dirbtinumo, teatrališkumo kūrimą. Fotografuodamas paveikslą apie vaikų stovyklą („Pilnaties karalystė“) autorius kuria nuo nulio, o ne naudodamas jau esamą. Galų gale tai pasirodo pasakiškas, savotiškas vaikiškas pasaulio vaizdas.
Bet jei vizualiai Weso Andersono paveikslus galima vadinti vaikiškais, tai temiškai jie tikrai ne. Šeimos santykiai, kartų kova, savęs ieškojimas, kova už laisvę – akivaizdu, kad tokios problemos suprantamos suaugusiai auditorijai. Tuo pačiu metu vaikai filmuose dažnai yra priversti spręsti sudėtingas problemas. Paprastai jie yra daug brandesni nei suaugusieji. Į konfliktą įtraukus firminius vizualinius vaizdus, gimsta Andersono juostoms būdinga melancholija. Spalvingas pasaulis, keliantis žiūrovui prisiminimus ir asociacijas, derinamas su suaugusiųjų gyvenimo problemomis.
Svarbu, kad Andersonas labai retai naudojasi tikrai pasakų pasauliais (paprastai tai nutinka tik animaciniuose filmuose). Jam daug labiau įdomu kurti pasakas iš tikrovės. Taigi traukinys („Traukinys į Dardžilingą“), mokykla („Rushmore Academy“) ir povandeninis laivas („The Aquatic Life of Steve Zissou“) pasirodo esanti geresnė aplinka nei išgalvotos vietos.
Timas Burtonas – tamsos ir nuorodų genijus
Timas Burtonas taip pat kuria pasakas suaugusiems, bet tai daro kitaip. Galbūt dėl aistros mirties temai, kuri jo paveiksluose vaidina ypatingą vaidmenį. Herojai miršta, prisikelia, kovoja su mirtimi, ji visada yra šalia. Tačiau tai nėra suvokiama kaip kažkas ypatingo – tai natūrali gyvenimo dalis. Pati filmų tematika lemia vizualius vaizdus – pasirodo tamsus, niūrios juostelės.
Tačiau Burtono stilių lemia ne tik temos, bet ir asmeniniai pomėgiai. Režisierius įkvėptas vokiško ekspresionizmo. Į savo filmus jis įtraukia ne tik atskiras scenas (visada turi daug nuorodų), bet ir senų paveikslų dvasią. Perdėtos emocijos, paslaptingi personažai ir niūrūs pasauliai – elementai, kuriuos galima rasti beveik bet kuriame autoriaus kūrinyje. Tuo pačiu metu svarbu, kad Burtonui šviesos svarba būtų didesnė nei spalvos. Galbūt tai yra tiesioginė įtaka juodai baltas kinas, kur gebėjimas žaisti su šešėliais ir viduriniais tonais dažnai nulemdavo paveikslo emocionalumą.
Be to, Timas Burtonas linkęs į gotiką. Tamsūs rūmai ir paslaptingi piktadariai jį traukia labiau nei šiuolaikiniai peizažai. Net Gothamas savo „Betmene“ labiau panašus į grafo Drakulos domeną, o ne į miestą iš komiksų. Bėgant metams tapo aišku, kad Burtonas savo vizualinio stiliaus dėka gali suteikti naujos gyvybės bet kokiam kūriniui.
Nepaisant tamsos ir mirties, kuri davė toną Burtono paveikslams, jis beveik visada kuria istorijas apie vaikus. Dažniau nei patys įprasti („Čarlis ir šokolado fabrikas“, „Alisa Stebuklų šalyje“), bet kartais aplink suaugusius vaikus (“Edvardas Žirkliarankis»). Vaikiškas naivumas pasirodo esąs svarbiausia herojų savybė. Be to, būtent vaikas gali žiūrėti į pasaulį sąžiningomis akimis, o tai padeda išspręsti problemą viename filme.
Tuo pačiu metu, jei Weso Andersono filmai vaikui neįdomūs dėl sudėtingų problemų, Timo Burtono filmai gali patikti – nors jie gali būti košmaras. Galiausiai Burtono auditorija yra suaugusieji, kurie pasiilgsta įdomių pasakų.
Guillermo del Toro – intelektualus maniakas ir anarchistas
Guillermo del Toro demonstruoja ypatingą žvilgsnį į pasakas. Juos naudoja kalbėdamas ir apie paprasčiausius individualius sunkumus, ir apie socialinius.
režisierius yra gerbėjas monstrai. „Hellboy“, „Vandens forma“, „Pinokis“, „Pano labirintas“ – daugumoje filmų siužeto centre yra neįprasti padarai, tačiau su tipiškomis žmogiškomis problemomis. Jiems priimti save ir savo veidą bei kūną yra daug sunkesnė užduotis nei išgelbėti pasaulį. Išvaizda vaidina tikrai svarbų vaidmenį. Del Toro herojams bjaurumas nėra neigiama savybė, o tiesiog savybė. O grožį Holivudo prasme režisierius suvokia kaip kažką negatyvaus. Del Toro pasiruošęs dirbti metus per veikėjų išvaizdą, kad pabrėžtų jų unikalumą.
Meksikos režisierius pasakas perinterpretuoja ne tik išorinių, bet ir socialinių elementų požiūriu. Valdantieji beveik visada pasirodo esą piktadariai, o hierarchiją sugriauti bandantis apgavikas sukelia užuojautą. Jei klasikinėje pasakoje princas eina nužudyti drakono, tai del Toro pasaulyje viskas yra priešingai: kankinama pabaisa nužudo piktąjį sosto įpėdinį.
Išorinis del Toro paveikslų pasakiškumas yra kiek įmanoma apgaulingas. Jo pasakojimuose galima rasti nuorodų į istorinius, politinius įvykius, religiją. Kartais tai išeina visiškai ant pražangos slenksčio: pavyzdžiui, neseniai „Pinokis„Režisierei pavyko medinę lėlę susieti su Jėzumi Kristumi (jau nekalbant apie tai, kad animacinio filmo įvykiai vystosi fašistinėje Italijoje). Gebėjimas žaisti su stiliumi ir vaizdais leidžia del Toro kalbėti bet kokia tema naudojant metaforą.
Wesas Andersonas kuria pasakas iš tikrovės, Timas Burtonas jas paverčia gotikiniais romanais, Guillermo del Toro pasakose ieško tikrojo pasaulio elementų. Kiekvienas iš jų puikiai dirba su regėjimo diapazonu ir nuotaika, jų paveikslų neįmanoma supainioti. Ir nepaisant to, kad filmai iš pažiūros gali atrodyti nerimtai, jie visada būna sudėtingesni, nei atrodo.
Taip pat skaitykite🧐
- 13 geriausių filmų su neprilygstamąja Helena Bonham Carter
- Juokingi zombiai, chuliganai vaiduokliai ir nerangūs maniakai: 22 puikios komedijos siaubas
- 8 siaubo filmai apie prakeiktus namus, kurie jus išgąsdins