Laiko aušroje buvo aptikti 10 000 tūkstančių Saulės dydžio „dangiškų pabaisų“ pėdsakai

James Webb kosminis teleskopas (JWST) aptiko pirmuosius vadinamųjų dangaus pabaisų pėdsakus, kurie buvo 10 000 kartų didesni už Saulę. Jie susiformavo praėjus vos 440 milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Studijuoti tai buvo paskelbta žurnale Astronomy and Astrophysics.

Cheminiai šių milžinų pėdsakai, egzistavę laiko aušroje, buvo aptikti rutulinių spiečių, susidedančių iš dešimčių tūkstančių ir milijonų tankiai supakuotų dangaus kūnų, viduje. Iš viso tokių darinių yra apie 180. Paslaptingai, kai kurios jų žvaigždės turi skirtingas elementų (deguonies, azoto, natrio ir aliuminio) proporcijas, nepaisant kad prieš 13.4 milijardo metų jos susidarė maždaug tuo pačiu metu ir iš tų pačių dujų bei dulkių debesys.

Tokią struktūros įvairovę galima paaiškinti tik tuo, kad jose yra supermasyvių žvaigždžių – kosminių milžinų, gimusių tankesnėmis ankstyvosios Visatos sąlygomis. Mokslininkai mano, kad jie sudegino savo „kurą“ aukštoje temperatūroje, gamindami sunkius elementus ir „užteršė jais“ jaunesnes žvaigždes.

Kadangi tokios didelės ir karštos (jos liepsnojo 75 mln. laipsnių Celsijaus temperatūroje) žvaigždės užgęsta greičiau nei bet kas kitas, jos mirė ir išnyko jau seniai. Todėl itin sunku rasti jų egzistavimo pėdsakus.

Norėdami aptikti chemines senovės monstrų liekanas, tyrėjai nukreipė James Webb infraraudonųjų spindulių kamerą galaktika GN-z11, kuri laikoma seniausia mokslui žinoma ir yra 13,3 milijardo šviesmečių atstumu nuo Žemė. Kaip paaiškėjo, jo žvaigždės yra ne tik tankiai susikaupusios, bet ir apsuptos didelio azoto kiekio.

Dabar mokslininkai nori ištirti kitus rutulinius spiečius, kad patvirtintų savo išvadas ir gautų naujos informacijos apie visatos kilmę.