Kaip Ari Astaire kuria savo unikalius filmus

Ari Aster yra vienas populiariausių pastaraisiais metais debiutavusių režisierių. Jam tik 36-eri, bet jau spėjo sukurti tris filmus, kurių kiekvienas sukėlė daug triukšmo. Debiutas „Reinkarnacija“ parodė, kad Asteryje slypi didžiulis potencialas, „Solstice“ pademonstravo puikų talentą, o „All Fears Bo“ sužavėjo režisierių ambicingumu. Asteris yra ir unikalus autorius, ir kitos „naujosios bangos“ atstovas, dirbantis post-siaubo kryptimi. Suprantame, kokiomis savybėmis Ari Astaire filmai yra ypatingi.

Ypatinga baimės forma

Kiekvienas Ari Astaire filmas apibrėžiamas kaip siaubo žanras, tačiau su daugybe išlygų. Režisierius atsisako paprastų priemonių, kurios gąsdina žiūrovą (pvz. rėkėjų) ir sutelkti dėmesį į ką nors kita. Visų pirma, apie personažus. Ari Aster herojai yra palūžę žmonės. Ir drama, ir siaubas išauga iš savo ydos vienu metu.

Gigantišką įtaką Astaire'o filmų suvokimui turi siurrealizmas, kuris kartais yra paveikslo pagrindas, audinys. Taigi, „

Saulėgrįža» Europos šventės scenos primena herojės svajonę – jos tokios keistos. „Visas Bo baimes“ galima interpretuoti kaip tik nori, tai ir sapnas, ir haliucinacija, ir fantazija, ir kelionė. „Reinkarnacijoje“ siurrealizmas per netektis ir skausmą skverbiasi į veikėjų gyvenimus, nuolat užsimindamas apie veikėjų psichinį disbalansą.

Kiekvienoje scenoje Ari Astaire'as stengiasi pritaikyti jausmą, kad kažkas ne taip, o tai perauga į paranoją. Iš to ir gimsta baimė. Klyksmas kelias sekundes išsigąsta ir dingsta, o siaubas jaunos režisieriaus filmuose lašas po lašo prasiskverbia į žiūrovą, kartais net nepasiekęs kritinio taško. Dėl to tampa ne tiek baisu, kiek nepatogu.

Žaidimas su struktūra

Ari Astaire filmams būdingas nevienalytiškumas. Dvi gretimos scenos gali atrodyti taip skirtingai, tarsi jos atsitiktų tame pačiame paveikslėlyje. Kontrastui sukurti režisierius aktyviai naudoja spalvų korekciją, kostiumus ir oro sąlygas. Apšvietimas, veikėjų emocijos ir kampai. Gniuždymas leidžia sunerimti žiūrovą, pastatyti jį į naujas sąlygas. Su kiekvienu kūriniu auga aistra heterogeniškumui, nors galima numanyti, kad autorius tiesiog naudojasi augančiais biudžetais, įkūnydamas visas savo idėjas.

Režisierius ne tik naudoja vizualinį ir emocinį kontrastą, bet ir dažnai keičia pasakojimo greitį. Jis nori pridėti scenų, kurios kartais atrodo perteklinės, kad tik suardytų struktūrą. Po atkaklaus epizodo gali prasidėti visas nuotykis paauglių komedijų dvasia (kaip „Saulėgrįžoje“), o po baisių gaudynių mišku Ari Astaire'as parodo visą pasaką („All Bo's Fears“). Emocinis sūpynės, vizualinė įvairovė ir tempo kaita yra elementai, būdingi kiekvienam autoriaus paveikslui.

Geniali režisūra

Ari Astaire'o scenarijus lengva kritikuoti (ypačreinkarnacija“, kur buvo daug nelogiškų epizodų). Tačiau jo gebėjimai valdyti filmavimo procesą yra aukščiausio lygio. Su autoriumi dirbantys aktoriai visada atiduoda viską, ką gali. Taip pat puikiai dirba operatoriai, šviestuvai ir, svarbiausia, menininkai. Režisūros dėka Astaire'as sugeba paslėpti ar šiek tiek pataisyti savo paties scenarijaus trūkumus.

Teminis apribojimas

Pirmuosiuose trijuose filmuose Ari Astaire naudoja tas pačias temas – daugeliui tai gali būti problema. Mylimo žmogaus mirtis (ar keli, kaip saulėgrįžoje) tampa atskaitos tašku, nuo kurio pajudės pagrindinis veikėjas. Nenuostabu, kad kai kurie žiūrovai režisieriaus paveikslus interpretuoja kaip teiginį apie šeimą, kuris vargu ar yra beprasmis.

Šiek tiek mažiau nei šeima, bet vis tiek daug Astaire'o filmų kalba apie išdavystę. Beje, mirtis, paradoksalu, taip pat yra išdavystės forma, ypač saulėgrįžoje. Režisierius fiksuoja žmonių santykių trapumą. Galbūt todėl jo personažai tokie patiklūs – galiausiai kenčia dėl kitų žmonių. Tikriausiai, "Visos baimės Bo“ padarys tašką šeimos ryšių studijoms, o Ari Astaire pakeis būsimų filmų temą.

Neatsitiktinė mada

Per pastarąjį dešimtmetį atsirado daug režisierių, kurie naudoja siaubo formą, bet negąsdina žiūrovo. Pavyzdžiui, Jordanas Peele'as („Išeik“, „Mes“) yra socialinis kritikas. Zachas Creggeris tą patį daro filme „Barbaras“, o Robertas Eggersas („Švyturys“, „Ragana“) aistringai žiūri į mitologiją ir liaudies temas. Panašūs procesai vystosi Europoje, kur Pascalis Laugier tyrinėja beprotybę per hipertrofiją ir psichinius nukrypimus, o Julie Ducournot („Titanas“, „Žalias“) iškelia iš dulkėtos lentynos. kūno siaubas ir permąstyk juos.

Ari Astaire ne tik tinka šiai bangai, bet ir yra vienas svarbiausių post-siaubo žanro autorių. Jis domisi senais siaubo filmais, tačiau nėra pasirengęs perimti jiems būdingų bruožų. Režisierius gali padaryti daugybę mažų vaizdinių nuorodų, bet nepaisyti baisių elementų.

Gali kilti klausimas: kodėl siaubas? Matyt, esmė slypi žanro plastikoje, taip pat jų metaforiškoje prigimtyje – į juos lengviau įsiūti žinutę nei į veiksmo filmą ar komediją. Turėdamas omenyje temą, kuria domisi Astaire, jis galėtų lengvai sukurti dramą apie šeimos santykius, bet vis tiek to nedaro. Juk siurrealizmo ir toksiškos atmosferos atsisakymas supaprastins istoriją.

Ari Aster yra vienas iš režisierių, nusakančių šiuolaikinio nepriklausomo kino kalbą ir nuotaiką. Astaire'as gali būti nemėgstamas arba laikomas pervertintu, tačiau be jo nepriklausoma scena atrodytų prastesnė. Jei norite tik susipažinti su jo kūryba, tuomet geriau pradėti nuo „Saulėgrįžos“ – išsamiausio autoriaus filmo.