Fašistinė Italija, aliuzijos į Kristų ir neįtikėtinas grožis. Pinokis Guillermo del Toro pasirodė tobulas

Gruodžio 9 d. „Netflix“ pasirodė Pinokis Guillermo del Toro.

Pirmą kartą Guillermo del Toro kalbėjo apie darbą kuriant istoriją apie Pinokį 2008 m. 2012 m. del Toro netgi išleido koncepcinį meną su kai kuriais personažais, įskaitant lapę ir katę. Studijos pakeitimai, atšaukimai, atidėjimai – realūs darbai prasidėjo tik 2017 m. Pastebėtina, kad filme nėra nei lapės, nei katino – galima tik spėlioti, kiek kartų scenarijus buvo perrašytas. 14 metų del Toro sugebėjo filmuoti „Crimson Peak“ ir „The Shape of Water“, iš talentingo režisieriaus pavirsti kultine figūra, o jo „Pinokis“ tapo laukiama ilgalaike konstrukcija. Gelbėjo „Netflix“, skyrusi pinigų darbui.

"Pinokis Guillermo del Toro" yra lėlių animacija. Tai vienas sudėtingiausių gamybos būdų: kiekvienas kadras yra atskira nuotrauka. Lygiai taip pat buvo kuriami filmai „Lavoninė nuotaka“ ir „Šunų sala“.

Veikėjus įgarsino Gregory Mannas (Viktorija), Ewanas McGregoras (Trainspotting, Žvaigždžių karai), Davidas Bradley (Žaidimas) sostų“, „Patampa“), Christophas Waltzas („Negarbingi niekšai“), Tilda Swinton („Tik įsimylėjėliai liko gyvi“), Cate Blanchett („Aviatorius“).

Pasak pasakojimo, senasis meistras Geppetto per Pirmąjį pasaulinį karą netenka sūnaus: Carlo miršta po to, kai ant bažnyčios nukrito bomba. Po metų gyvenimo prasmę praradęs Geppetto prisigeria ir pasidaro lėlę. Fėja prikelia lėlę į gyvenimą. Senolis turi ne tik priimti Pinokį kaip sūnų, bet ir apsaugoti jį nuo jį supančio pasaulio siaubo – už lango fašistinė Italija ir naujas pasaulinis karas.

Tobula vizualinė linija

„Pinokis Guillermo del Toro“ atrodo nuostabiai. Aukščiausias detalumo lygis sukelia nuolatinį norą sustabdyti filmą ir mėgautis atskirais kadrais. Siūlai, kyšantys iš senų drabužių, ranka rašyti užrašai ant sienų – kiekvienas elementas savo vietoje.

Personažai taip pat buvo neįtikėtini. Pinokis atrodo kaip medis, gražiai sukurtas meistro. Tuo pačiu jis panašus į kitus herojus – menininkams pavyko pagauti šią puikią ribą tarp nenatūralumo ir natūralumo. Tai ypač pastebima lyginant su ankstesnėmis adaptacijomis.

Didelę ekrano laiko dalį užima fašistinės Italijos demonstravimas. Beje, prie Musolinio plakato kabo net plakatas, kviečiantis Pinokį pasirodyti.

Fašistinė estetika yra gyvybinga meninė kalba, ir toks vizionierius kaip Guillermo del Toro negalėjo praleisti progos su ja žaisti. Gatvės atrodo kaip dokumentinė kronika. Didelės žuvys ne tik plaukia ir ieško aukų – jos priverstos apeiti jūrines minas.

Naujas herojų užpildymas

Bene pirmą kartą Pinokio ekranizacijų istorijoje svirplys pasirodo esąs ne tik pasakotojas – jis įsivaizduoja save intelektualu ir netgi nešiojasi su savimi Arthuro Schopenhauerio portretą. Geppetto taip pat pasikeitė. Dabar jis – ne linksmas, kartais liūdnas meistras, o palūžęs žmogus. Sūnaus netektis jį varė į neviltį ir alkoholizmą. Be to, jis ne iš karto priima Pinokį - jam tai yra visas išbandymas.

Pats Pinokis yra priverstas tapti nonkonformistu. Jei originalioje istorijoje Pinokis kentėjo nuo troškimų ir nepaklusnumo, tai naujojoje paklusti pavojingiau. Valstybė bando pasiųsti marionetę į karą, cirko savininkas verčia jį vykdyti sutarties sąlygas – Pinokis, norėdamas išsivaduoti, turi pažeisti įstatymus. Pastebėtina, kad filme nėra epizodo su alumi ir asilo ausimis – bene labiausiai moralizuojantis pasakos ir originalaus animacinio filmo momentas.

Ne visada gera satyra

„Pinokis Guillermo del Toro“ ne tik parodo fašistinės valstybės tamsą, bet ir bando iš jos išjuokti. Kartais tai pavyksta gerai. Taigi, net pomirtinio pasaulio gyventojai dirba pamainomis, o Pinokis dėl savo blogo elgesio vadinamas „lėlė disidente“.

Tačiau kartais satyra atrodo pernelyg paviršutiniška. Del Toro vaizduoja Benito Mussolini kaip storą nykštuką, kuris juokingai vaikšto, o Pinokis dainuoja apie Duce valgantį ekskrementus.

Dėl to, kad šios scenos yra greta tikros veikėjų dramaturgijos, jos atrodo šiek tiek keistos ir atrodo perteklinės. Galbūt be jų būtų geriau – baisaus Musolinio įvaizdis, esantis tik plakatuose ir herojų pokalbiuose, tikrai išpučia tamsą, o jo išvaizda viską gadina.

Krikščioniškos aliuzijos

Del Toro rimtai žiūri į originalo laisvus galus. Pavyzdžiui, jo filme Pinokis yra nemirtingas. Tiksliau, jis gali mirti, po to tiesiog prisikels. Vienoje iš scenų Pinokis netgi pririštas prie kryžiaus.

Del Toro taip pat pristato bažnyčią (kaip svarbią siužeto vietą) ir medinę Jėzaus Kristaus statulą, kurią Geppetto išdrožė. Na, kaip neprisiminti apie stalių Juozapą ir nepalyginti cirko savininko su gyvatės gundytoju?

Filme gausu aliuzijų į Naująjį Testamentą. Jų interpretacija priklauso nuo žiūrovo. Galbūt kažkas net juos laikys netinkamais, bet jie tikrai padaro filmą įdomesnį.

Palyginimas vietoj pasakos

Pinokis Guillermo del Toro yra sudėtinga drama, kupina nuorodų ir užuominų. Eidamas per juos, staiga supranti, kad tai ne pasaka, o palyginimas. Faktas yra tas, kad filme dominuoja logika, o ne stebuklas, ir tikrai daugeliui žmonių tai nepatiks. Pabaiga ne tiek jaudina, kiek pribloškia – būtent todėl, kad ji teisinga, priešingai nei laiminga ir neįtikėtina originalaus Pinokio pabaiga.

Gražūs vaizdai, daugybė nuorodų ir didelis noras papasakoti klasikinę pasaką nauju būdu padarė „Pinokį Giljermą del Toro“ unikaliu filmu. Tai žavi, gąsdina, kelia juoką, juo galima džiaugtis. Tačiau vargu ar jis sugeba įsimylėti save – kaip ir bet kurį idealų darbą.