„Niekada nereikalausiu antro vaiko iš žmonos“: 3 poros apie partnerio gimdymo patirtį

Partnerystės populiarumas auga iš metų į metus. Rusijoje ši paslauga gaunama nemokamai pagal privalomąjį sveikatos draudimą arba už mokestį pagal sutartį. Pastaruoju atveju gimdymas gali būti organizuojamas privačiame kambaryje su vonia, žvakėmis, muzika ir aromaterapija.

Mergaites vilioja galimybė šia akimirka pasidalinti su artimaisiais: jos padės ir palaikys. Tačiau jie turi ir baimių: ar dings partnerio seksualinis potraukis, ar pasikeis santykiai.

Kalbėjomės su trimis žmonėmis, kurie gimdė partnerius. Jie papasakojo, kaip viskas vyko, ir atsakė į klausimą: ar verta patirti šią patirtį kitiems.

„Ji gimdo, o tu priverti ją pritūpti!

– Kaip apsisprendėte dėl partnerio gimdymo?

Niekada negirdėjau apie partnerystę. Mano žmona Inna man papasakojo apie juos. Kai ji pastojo, ji pradėjo skaityti specializuotas knygas ir žiūrėti vaizdo įrašus apie tai.

Paaiškėjo, kad dabar partnerio gimdymą galima organizuoti nemokamai, bet kuriuose gimdymo namuose. Problema buvo tik koronaviruso apribojimai (2021 m. gruodį Inna pagimdė dukrą. — Maždaug red.). Vyriškis turėjo atlikti PGR tyrimą, kad būtų įleistas į palatą.

Tam tikru momentu Inna man pasakė paprastu tekstu: „Norėčiau, kad tu dalyvautum gimdyme“.

Tikriausiai taip yra dėl to, kad mūsų santykiuose ji labai emocinga, o aš – rami. Ji tikėjosi, kad per gimdymą aš būsiu jos antistresas, palaikysiu.

Be to, Inna baiminosi, kad jei gimdymo metu kas nors nutiktų ne taip, be jos žinios jai būtų suleisti kokių nors baisių vaistų. Ji norėjo, kad aš būčiau šalia ir prižiūrėčiau procesą.

Tai yra, iš pradžių iniciatyva kilo iš žmonos. Bet tada aš pati nusprendžiau, kad norėčiau dalyvauti šiame procese. Norėdami pasiruošti, „YouTube“ žiūrėjome partnerių gimdymo seminarus ir kartu skaitėme knygas.

– Kaip prasidėjo gimdymas?

– 40-ąją savaitę Inna buvo paguldyta į ligoninę. Kadencija buvo ilga, o darbinė veikla neprasidėjo. Jie sakė, kad jiems reikia padrąsinimo. Aš ją pasiėmiau šeštadienį. Dėl to ji visą savaitgalį tiesiog gulėjo palatoje, nes gydytojų buvo mažai.

Buvo sunku: ji guli, o aplinkui visi gimdo. Ji pakeitė keletą sugyventinių.

Dėl to Inna labai susirūpino. Skambino man kiekvieną dieną. Visą tą laiką buvau pasiruošęs tam, kad bet kurią minutę man reikės vykti į ligoninę.

Sekmadienį gydytoja jai pasakė: „Rytoj gimdysi“. Tą patį vakarą atlikau greitąjį Covid-19 testą ir laukiau. Tačiau pirmadienis praėjo, tyrimų rezultatai išdegė, o Inna negimdė.

Jai vėl buvo pasakyta: „Rytoj gimdysi“. Padariau testą dar kartą. Istorija kartojosi. Tada jis padarė dar vieną. Galiausiai ji man paskambino iškvėpusi: „Na, tiek. Aš gimdžiau“. Ji pasakė, kad ryte turės atvykti į ligoninę. Nubėgau į vaistinę ir nusipirkau sau raminamųjų.

Dabar galiu pasakyti, kad į gimdymo namus vertėtų neštis vandens buteliuką. Galvojau, kad bus aušintuvų. Bet jų ten nebuvo, o visas palatoje buvęs vanduo buvo skirtas Innai. Ir aš buvau ištroškęs.

Kaip vyko muštynės?

– Kartą per 30–40 minučių atėjo slaugytoja ir paklausė, kaip sekasi. Visą tą laiką buvau su Inna, džiuginau ją, rodžiau, kaip taisyklingai kvėpuoti, padėjau išgyventi sąrėmius. Jie tapo dažnesni. Inna stipriai suspaudė mano ranką, jai buvo labai skaudu. Ji kentėjo.

Kažkuriuo metu pas mus atėjo slaugytoja ir liepė atlikti fizinę apžiūrą pratimai. Mano galvoje kilo disonansas: „Ji gimdo, o jūs verčiate ją pritūpti!

Bet garsiai to nepasakiau: gydytojai geriau žino, ką daryti. Bandžiau nuraminti Inną banaliausiomis frazėmis. Ji greitai panikavo sakydama: „Viskas blogai, niekas negimsta! Bandžiau pralinksminti: „Vyksta tėvynės veikla. Viskas gerai, plaka širdis.

Manau, kartais ją apgaudinėdavau, nes pati neįsivaizdavau, kas vyksta. Sunku buvo paaiškinti, kodėl ji tupėjo ir pūpsojo prie lovos.

– Kaip gimė vaikas?

Nuo sąrėmių pradžios praėjo daugiau nei keturios valandos. Inna labai pavargusi. Ji rėkė iš skausmo. Bet tada staiga viskas įsibėgėjo. Atrodytų, ji ką tik tupėjo prie lovos, o tada staiga atsigulė ant sofos ir gydytojai liepė stumdytis. Viskas per vieną akimirką.

Tada supratau: gimdymas yra lėtas procesas, o gimdymas greitas ir greitas. Visą gyvenimą maniau, kad tai vaikas, kuris taip ilgai buvo tempiamas!

Tuo metu į palatą atėjo daug žmonių. Buvau atstumtas. Nesupratau, kas vyksta, kol atėjo vaikas. Gydytojas paklausė: „Ar ketini nukirpti virkštelę? Aš atsakiau: „Žinoma“.

Tada manęs paprašė išeiti į koridorių. Tuo metu gydytojai atliko paskutines manipuliacijas: pašalino placentą, susiuvo plyšimus.

Kai mane vėl paleido, pamačiau vaiką, pamačiau savo žmoną. Ji džiaugėsi, kad viskas baigėsi.

Ar rekomenduotumėte šią patirtį kitiems žmonėms?

„Manau, kad dalyvauti gimdyme yra teisingas sprendimas. Dabar suprantu visus sunkumus susilaukus kūdikio. O antro vaiko iš žmonos niekada nereikalausiu. Mačiau, ką ji išgyveno. Aš visada jos paklausiu: „Ar tu vėl tam pasiruošusi?

Kai kurie žmonės, kurie nedalyvavo gimdyme, galvoja: atsirado vaikas, ir viskas! Moteris sveika, poilsio jai nereikia. Ji gali ir toliau tvarkyti namus. Bet aš mačiau šį procesą savo akimis ir supratau, kokia ji pavargusi. Taigi aš ėmiausi visų namų ruošos darbų. Šiuo atžvilgiu gavau man nepaprastai svarbios patirties.

Tačiau nesu tikras, kad visiems patarčiau tai pereiti. Turite suprasti: jūsų mergina jausis blogai, bus įskaudinta, o jūs beveik nieko negalite padaryti. Jausitės bejėgiai.

Be to, žinau atvejį, kai vyras nebuvo pasiruošęs partnerės gimdymui. Jis buvo tiesiog netikėtai pakviestas dalyvauti, ir jis sutiko. Dėl to jam tai tapo emociniu išbandymu ir jis paliko šeimą.

Inna nerimavo, kaip pasikeis mūsų intymus gyvenimas ir mano, kaip mergaitės, suvokimas. Mums buvo pažadėta, kad palatoje bus uždanga ir nieko, išskyrus žmonos galvą, nepamatysiu. Tačiau užuolaidų nebuvo. Aš, kaip 5D kine, patyriau didžiausią panardinimą.

Bet tai manęs visiškai neatbaidė. Po gimdymo Inna manęs paklausė: „Ar po to, ką ji pamatė, noras dingo? Pagalvojau ir supratau, kad turiu šiokią tokią baimę: „O jeigu Inna vėl bus įskaudinta? Nenoriu jos skaudinti“. Bet tai nėra minusas: priešingai, aš pradėjau su ja elgtis atidžiau. Kalbant apie seksualinį potraukį, viskas liko taip pat.

Turite suprasti, kad gimdymas yra įvykis, kuriam reikia labai rimtai ruoštis: skaityti literatūrą, žiūrėti vaizdo įrašus, kalbėtis su žmona.

„Kodėl vyras turėtų gimdyti? Visi pagimdė, ir tu pagimdysi “

– Kaip apsisprendėte dėl partnerio gimdymo?

– Kai mūsų santykiai dar tik prasidėjo, aptarėme, kad norėtume patirti partnerio gimdymo patirtį. Vaiko gimimas yra labai sunkus ir svarbus momentas. Abu žinojome, kad turime tai padaryti kartu.

Mano vyras šiek tiek bijojo, kaip viskas klostysis, bet abejonių jo balse negirdėjau.

Kai priėmėme šį sprendimą, apie tai pasakėme savo tėvams. Manasis jį palaikė, bet vyro tėvas ir mama į mus nežiūrėjo rimtai. Manė, kad juokaujame. Jie sakė: „Kodėl vyras turėtų gimdyti? Visi gimdė, ir tu pagimdysi.

Jie buvo tikri, kad galiausiai šios idėjos neįgyvendinsime. Supratimas atėjo tik tada, kai laikas jau buvo ilgas ir mes nesiruošėme keisti savo sprendimo.

– Kaip prasidėjo gimdymas?

- Gimdymas prasidėjo 41 savaitę. Pagal taisykles persistengiau. Vaikas buvo didelis ir nenorėjo išeiti. Vykome į gimdymo namus procedūrų, bet manęs iš ten neišleido. Jie sakė, kad atsidaro.

Jie pervėrė mano šlapimo pūslę ir nuvežė į gimdymo kambarį. Atvyko vyras. Dar prisimenu: saulėta diena, turiu nuostabią palatą, skyriaus vedėja pristato, gydytojų kolektyvas labai geras.

Turėjome atviras gimdymo dėžutes su permatomomis sienelėmis. Moterys gimdė netoliese. Iš pradžių mano vyras buvo nustebęs. Net aš bijojau ten būti – matyti ir išgirsti kitus iš skausmo rėkiančius žmones.

Bet po 5–10 minučių prisitaikėme prie naujos aplinkos. Nuo tos akimirkos jo veide nemačiau nė lašelio baimės. Vyras visapusiškai dalyvavo gimdyme: atnešė vandens, masažuojama nudžiugino mane žodžiais.

Kaip vyko muštynės?

– Iš pradžių viskas buvo gerai: šnekučiuodavomės, šokau ant kamuolio. Bet tada skausmas pradėjo smarkiai didėti. Ir gydytojai man davė epidurinis anestetikas. Ko gero, be narkozės nebūčiau ištvėrusi šio skausmo.

Po to gulėjau beveik miegodamas. Kūdikis buvo per aukštai, atsidarymas buvo lėtas. Kiekvienas susitraukimas buvo nepakeliamai skausmingas. Kažkuriuo metu net teko padvigubinti anestezijos dozę.

Mano vyras visą laiką sėdėjo šalia manęs. Jo ranka tapo balta nuo to, kaip stipriai ją suspaudžiau.

Aš rėkiau: „Nebegaliu“. Bet jis nenuilstamai kartojo: „Mes susitvarkysime“.

Gimdymas buvo sunkus. Iš viso jie truko 10 valandų. Temperatūra nuolat kilo, buvo labai ilgas tempimo laikotarpis.

Bet esu labai dėkinga gydytojams, kurie aiškiai atliko savo darbą ir maloniai elgėsi su manimi. Nors, manau, jie šliūkštelėjo dėl to, kad šalia buvo vyras. Girdėjau, kad slaugytojos šiurkščiau kalbėjo su kitomis gimdančiomis moterimis. Esu labai pažeidžiamas žmogus. Man būtų sunku tai išgirsti streso akimirką.

– Kaip gimė vaikas?

– Gimus kūdikiui, vyro akyse pasirodė ašaros. Visi kartu verkėme.

Vaikas buvo didelis: 4 kg, 55 cm. Jie tuoj pat padėjo man ant krūtinės. Pirmosios mintys: „Mes tai padarėme, esame kartu, tai mūsų kūdikis“. Tą sekundę aš tikrai pamiršau visą skausmą, kurį patyriau prieš minutę.

Ar rekomenduotumėte šią patirtį kitiems žmonėms?

„Tai vienintelis teisingas sprendimas. Nesu tikra, kad būčiau pagimdžiusi pati, jei šalia nebūtų vyro. Tai tikriausiai baigtųsi cezario. Buvau pasiruošęs pasiduoti.

Nepaisant visų sunkumų, gimdymas yra labai šviesi akimirka mūsų prisiminimuose. Po šios patirties mūsų santykiai sustiprėjo. Tačiau nereikėtų manyti, kad partnerio gimdymas suartina visus. Jei jūsų ryšys stiprus, tuomet tikrai tapsite dar artimesni vienas kitam. O jei ne, galite tikėtis visko.

Nebijojau, kad mūsų santykiai gali kažkaip pasikeisti. Kai savo mikrobloge pasakiau, kad turėsime partnerių gimdymų, sulaukiau ir pasmerkimo, ir palaikymo. Moterys rašė, kad vyras nustos norėti intymumo, kad bus traumuotas.

Tačiau gimdymas jį paveikė kitaip. Pirmus mėnesius mes visą laiką buvome kartu, jis atostogavo, nuolat sakydavo, kokia aš stipri.

Vyras pabrėžė: vyras niekada nesupras, kas yra gimdymas, jei nėra buvęs su žmona.

Tačiau šiam procesui reikia gerai pasiruošti: stebėti ar lankyti kursą apie partnerio gimdymą. Tapkite komanda ir pagalvokite apie rezultatą: „Greitai turėsi kūdikį“. Ši mintis padeda išgyventi gimdymą. Kai prisimeni, ko sieki, pasidaro lengviau.

„Gerai, kad prieš mane pamatė vaiko galvą“

– Kaip apsisprendėte dėl partnerio gimdymo?

– Teko girdėti, kad kai kurios moterys, būdamos vienos su nepažįstamais žmonėmis per gimdymasne visada jautiesi saugus. Norėjau, kad tą akimirką šalia manęs būtų žmogus, kuriuo visiškai pasitikiu, su kuriuo jaučiuosi patogiai.

Kai pastojau ir su vyru pradėjome diskutuoti apie gimdymo galimybes – su ar be sutarties, su partneriu ar atvykusia akušere – Stasas pasakė: „Norėčiau pati dalyvauti. Tai toks svarbus momentas“.

Jis nesuprato tokių istorijų kaip „moteris išėjo gimdyti, o vyras ėjo švęsti šio įvykio į pirtį“.

Todėl partneriškas gimdymas buvo mūsų abipusis troškimas.

Galbūt pats procesas Stasio taip neišgąsdino, nes turi medicininį išsilavinimą. Be to, sutarėme, kad jis bus per ilgą alinantį sąrėmių laikotarpį. Ir tuo pačiu vaiko pasirodymo momentu, jei jam pasidaro nejauku, jis gali išeiti pro duris.

Pirmą kartą gimdžiau, todėl išsigandau. Iš pradžių net neįsivaizdavau, kad žiūrėsiu vaizdo įrašą, kuriame kažkas gimdo. Tačiau 9 nėštumo mėnesį supratau, kad noriu sužinoti, kaip tai atrodo iš šalies, suprasti, ką patiriu. Ir taip, kai išdrįsau, man atrodė, kad tai labai gražu. Koks stebuklas!

Kad man būtų lengviau išgyventi šią patirtį, dirbau su psichologas, ėmėsi specialistų konsultacijų, kreipėsi į pažįstamus akušerius-ginekologus. Taip pat su Stasu lankėme dviejų dienų kursus apie gimdymą su partneriu, kur kiekvienas etapas buvo detaliai aprašytas, pasakojama, ką gali jausti gimdanti moteris ir kaip jai padėti. Apskritai ruošėmės kruopščiai.

Kai išreiškiate savo baimes, o žmonės, kuriais pasitikite, sako: „Viskas bus gerai“, pasidaro lengviau.

– Kaip prasidėjo gimdymas?

Nėštumas praėjo gerai. Tačiau kadencijos pabaigoje gydytojas nustatė, kad mano spaudimas nukrypo nuo normos. Tada išlaikiau tyrimus ir radau šlapime baltymas. Tai irgi blogai. Man buvo parodyta hospitalizacija.

Kai kurios moterys tai patiria nėštumo viduryje. Tada jiems daromas cezario pjūvis, slaugomas neišnešiotas kūdikis. Man pasakė, kad galiu gimdyti pati, nes terminas jau ilgas. Yra stimuliuojančių metodų procesui pradėti. Aš su tuo sutikau ir pasirašiau dokumentus.

8-9 ryto man buvo pradurtas vaisiaus vandenys, kad paskatintų vandens nutekėjimą. Pradėjau jausti silpnus susitraukimus. Parašiau Stasiui, jis greitai atvyko.

Kaip vyko muštynės?

Mums pasisekė, kad tą dieną gimdančių moterų buvo nedaug. Dažniausiai, kai jų būna daugiau, paklausūs būna individualūs gimdymo kabinetai. O kai kurioms merginoms tenka išgyventi aktyviąją sąrėmių fazę bendrojoje palatoje. Bet jie man pasakė, kad galiu iškart persikelti į gimdymo kambarį.

11-12 valandą man prasidėjo labiau varginantys sąrėmiai.

Stasas jautėsi kaip asistentas bokso rungtynėse.

Šluostė prakaitą, užsidėjo rankšluostį, laikė už rankos, glostė, leido vandeniui sušlapinti lūpas, nosį laistė lašeliais – gleivinė išsausėjo.

Kiekvienas prisilietimas buvo jaučiamas labai aštriai. Todėl kartais pusiau sąmonėje urzgiau jam: „Atsitrauk, nedaryk! Tie patys veiksmai skirtingais momentais jautėsi skirtingai. Todėl, manau, viena vertus, Stasas jautėsi bejėgis.

Bet vis tiek džiaugiausi, kad jis laikė mane už rankos, padrąsino, pasakė, kad man sekasi ir viską darau gerai.

Be to, visi gydytojai žinojo, kad Stasas taip pat yra gydytojas. Kai jie atėjo ir ką nors pasakė savo medicinine kalba, jis man tai išvertė į paprastą žmogų.

– Kaip gimė vaikas?

– Stasas visą laiką buvo su manimi. Kai prasidėjo bandymai ir paaiškėjo, kad vaikas tuoj gims, įvykiai ėmė sparčiai vystytis.

Negalvojau, kaip atrodau: graži ar negraži. Gimdymas yra darbas. Esate orientuotas į rezultatą. Atlieki darbą, ir tau nesvarbu, kiek žmonių yra patalpoje – anesteziologų, neonatologų, slaugytojų, susijusių specialybių gydytojų. Mylimo žmogaus, vyro buvimas tarp visų šių žmonių suteikia stiprybės.

Stasas liko su manimi iki pat pabaigos. Jis sako, kad nesigaili. Jis netgi trumpai sako, kad prieš mane matė vaiko galvą.

Rada gimė vidurnaktį. Ją uždėjo kepurę, užklojo antklode, uždėjo man ant pilvo. Įdomus jausmas. šiltas šlapias vaikas guli ant tavęs.

Stasas iškart pradėjo su ja kalbėtis. Rada pasuko galvą jo kryptimi, pabandė šiek tiek atmerkti vieną akį, kad pamatytų, kas tai. Galbūt ji atpažino jo balsą! Stasas su ja daug kalbėjo, kai ji buvo pilve.

Tada neonatologas paėmė kūdikį, o mane užmigdė, kad pašalintų placentą. Kai pabudau, Stasas sėdėjo šalia Rados ant rankų. Supurtė ją, sukrėtė. Jei ji pradėdavo verkti, jis ją paguodė. Tai buvo nuostabu.

Ar rekomenduotumėte šią patirtį kitiems žmonėms?

– Nesigailėjome, kad ryžomės partnerio gimdymui. Stasas sako, kad tai labai šaunus jausmas: tą akimirką jis tikrai jautėsi kaip tėtis. Be to, jis galėjo matyti, ką aš tada išgyvenu.

Jei prieš gimdymą aptarinėjome įvairius vardų variantus, tai Stasas sakė: „Po to, ką išgyveno moteris, gali vaiką vadinti kaip nori“.

Kai kurie žmonės net nesvarsto vyro buvimo gimdyme galimybės. Nenoriu visų įtikinti. Bet jei abu galvojo apie šią temą, patarčiau apsispręsti. Tai tikrai nepaprasta patirtis.