9 mitai apie Romos imperiją, kurie jau seniai turėjo išnykti
įvairenybės / / April 02, 2023
Kokias uniformas dėvėjo legionieriai, kiek galerose buvo vergų ir kodėl jie sūdė Kartaginą.
1 mitas. Romėnų kareiviai apsiaustus rišdavo prie spenelių žiedų.
Internete galima rasti teiginių, kad auskarų vėrimas į spenelius buvo populiarus tarp Romos legionierių. Papuošalai ant šių kūno dalių neva buvo vyriškumo ženklas. O ypač pasižymėję piliečiai net lietpalčius prilipo prie žiedų ant kūno.
Greičiausiai šio mito dėka, „Netflix“ seriale „Barbarai“ Romos karininkai prie anatominių šarvų nulietų žiedų prisisegdavo apsiaustus. Na, bent jau ne ant savo krūtinės – ir ačiū už tai.
Pats tokio ekstravagantiško papročio mitas pasirodė auskarų vėrimo gerbėjo Doug Malloy dėka, kuris 70-aisiais parašė straipsnį Kūno ir genitalijų auskarų vėrimo santrauka.
Jame jis, prisidengdamas faktais, pateikė daugybę fantastikos, kurios vėliau tapo miesto legendomis. Pavyzdžiui, Dougas taip pat tvirtino, kad princas Albertas išrado penio auskarą XIX amžiuje – esą savo per didelius organus pritvirtino prie drabužių, kad tai netrukdytų.
Malloy nebuvo istorikas, tačiau dėl ypatingo jo pasakų pikantiškumo jos tapo plačiai paplitusios.
Tiesą sakant, apie auskarų vėrimo populiarumą tarp romėnų nieko nežinoma, nors greičiausiai jie tada žinojo apie jo egzistavimą. Bet jie tikrai neprisikabino prie lietpalčio spenelių: sugriebs tave už pelerinos - netyčia ar mušdamiesi - ir gausite nepamirštamo skausmo jūrą.
Romėnai, kaip ir visi padorūs žmonės, užsisegdavo apsiaustus tiesiog prie sagos ant krūtinės. rasta pakankamai.
Tačiau anatominiai šarvai su krūtinės žiedais, kuriuos nešiojo kariai iš „Netflix“ filmo „Barbarai“, nebuvo rasti. Taigi palikime šią fikciją rekvizito komandos sąžinei.
2 mitas. Romos legionieriams atlyginimai buvo mokami druska
Žinoma, kad druska senovės pasaulyje buvo itin vertinga prekė: leido atsargų nuostatas ilgą laiką, o tai svarbu, kai dar nespėjote išrasti šaldytuvo.
Interneto „smalsuolių“ rinkiniuose netgi galima rasti žinią, kad ši prekė neva buvo tokia brangi, kad romėnų legionieriams buvo mokamas atlyginimas. Išdavė maišelį su dešimt kilogramų druskos ir sukasi su ja kaip nori. Arba parduokite, arba valgykite patys, arba marinuokite žuvį.
Kaip šios teorijos įrodymas yra cituojamas angliškas žodis salary (salary), kuris įvyko iš romėnų saliumo, „druskos davinys“.
Ir taip net žodis „kareivis“ asocijuojasi su druska, štai kaip yra!
Tiesą sakant, tai yra kliedesys rašo Kembridžo istorikas Peteris Gainsfordas. Legionieriams tikrai buvo mokamas atlyginimas, bet tai buvo papildomi pinigai druskai nusipirkti, o ne pačiai medžiagai maišeliuose. Šis produktas, žinoma, buvo būtinas ingredientas kampanijose, tačiau vien juo nepasisotinsite.
O kareivis – ne romėniškas žodis, o senas prancūziškas (soudeer). vyksta tai iš soud – „viduramžių maža moneta“. Iš pradžių taip vadinosi samdiniai.
3 mitas. Užgrobtą Kartaginą romėnai apibarstė druska
Sklando legenda, kad pasibaigus pūnų karams 146 m. pr. Kr e. Scipio Africanus kariai išarė ir apibarstė jūros druska visas nugalėtos Kartaginos apylinkes, kad šiose vietose daugiau niekas nebeaugtų.
Bet tai netiesa. Pirma, jokie senovės istorikai nerašė apie Kartaginos „sūdymą“. Paprotys keikti savo priešus, metant šį produktą ant žemės, aprašyta Biblijoje, Izraelio Teisėjų knygoje:
Abimelechas visą tą dieną kariavo su miestu ir užėmė miestą, išžudė jame buvusius žmones, sunaikino miestą ir apsėjo druska.
Daugiau apie šį ritualą paminėta hetitų ir asirų tekstuose. Bet tai tebuvo mistinė ceremonija, o druskų buvo išmesta tik sauja. Tai buvo Vidurio Rytų tautų paprotys, romėnai to niekada nedarė.
Kartą mokslo populiarinimo žurnalo „The Straight Dope“ autoriai nusprendė apskaičiuotikiek reikėtų druskos, kad Kartaginos žemė tikrai taptų nederlinga. Paaiškėjo, kad 763 210 tonų – iš kur tu liepi tiek paimti?
Publijus Kornelijus Scipijas buvo pragmatikas. Ir, aišku, tokiais kiekiais brangių išteklių jis neišleistų, tik pakenktų jau nugalėtam kaimynui.
4 mitas. Romos kariai turėjo tuos pačius šarvus ir raudonus apsiaustus
Modernaus autoriai filmai o antikvarinės temos komiksuose vaizduojami legionieriai, apsirengę tokia pačia uniforma kaip ir šiuolaikiniai kariai. Visi turi vienodus šarvus ir skydus, taip pat raudonus apsiaustus ir visiškai naujas tunikas.
Atrodo gražiai, bet vargu ar romėnų legionai taip atrodė realybėje.
Istorikai paneigti tai, kad visi Romos kariai kaip vienas vilkėjo patosiškai raudonus apsiaustus. Taip, pretoriečiai buvo apsirengę purpurine spalva, bet jie yra asmeninė imperatoriaus gvardija, jie gali.
Nežinia, kokioms spalvoms pirmenybę teikė paprastesni legionieriai. Bet vargu ar raudona: tai per brangūs dažai. Daug labiau tikėtina, kad romėnų vilnoniai apsiaustai buvo mėlyni, žali ar net pilki – bespalviai drabužiai yra pigesni ir praktiškesni.
Legionierių karinė įranga taip pat nebuvo ta pati. Ne, žinoma, ginklai ir amunicija legionuose tiekiamas centralizuotai ir masiškai gaminami manufaktūrose. Bet, pirma, skirtingų meistrų iš visos imperijos gaminiai skyrėsi, antra, pamestą įrangą kariai įsigijo savo lėšomis.
Be to, legionieriai nebuvo uždrausta atlikti įvairius uniformos patobulinimus – jei karys turėjo ką nusipirkti šiltesnį apsiaustą ar stipresnį šalmą, tai ir padarė. Uniformos suvienodinimo iki paskutinio sagos nereikalavo nei šimtukininkai, nei legatai – tai buvo brangu, per sudėtinga ir visai nereikalinga.
5 mitas. Gladijaus kardas reikalingas priešams pjauti
Filmuose romėnų kareiviai garsiai pjauna savo trumpais kardų kardais, nupjauna barbarams papildomas rankas, kojas, galvas ir kitas išsikišusias kūno dalis. Tačiau iš tikrųjų tai ginklas pirmiausia naudojamas kaip auskarų vėrimas.
Yra trys priežastys. Pirma, įtemptoje rikiuotėje siūbuoti kardą pirmyn ir atgal yra gana problematiška - bet kuriuo atveju galite užsikabinti draugą. Antra, išmokyti užverbuotą kur durti lengviau ir greičiau nei išmokyti jį pilno fechtavimosi su skilimo atakomis pagrindų.
Ir galiausiai, duriami judesiai yra lengvesni ir efektyvesnis – taip kovojantis žmogus mažiau pavargsta, o priešui pridaro daugiau žalos.
6 mitas. Nacių pasveikinimas buvo išrastas senovės Romoje
Gana paplitęs mitas byloja, kad romėnų legionieriai sveikindavo savo vadus keldami ranką delnu ištiestu į priekį ir aukštyn. Būtent iš jų italų fašistai ir vokiečių naciai tariamai priėmė jų sveikinimą.
Tačiau šis gestas neminimas jokiame romėniškame tekste. Jis nėra pavaizduotas nė viename iš senovinių meno kūrinių.
Romos sveikinimas pirmą kartą susitinka prancūzų dailininko Jacques'o-Louis David paveiksle „Horatų priesaika“. Ant jo romėnas ištiesia kardus savo sūnums, o jie prisiekia ištikimybę savo valstybei. Šis gestas yra menininko išradimas.
Musolinio fašistų partijos nariai, ne itin išmanantys meną, nusprendė „pasiskolinti“ sveikinimą, nes norėjo save sieti su galinga senovės imperija. Ir vokiečių naciai perėmė iš jų gestą.
Spręsti pagal įrašų Markas Fabiusas Kvintilianas savo retorikos vadovėlyje Institutio Oratoria, tiesą sakant, romėnai sveikindavosi atpalaiduota ranka ištiestu pirštu, pakeltu ne aukščiau nei akių lygis. Imperatorius Augustas aukščiau esančiame paveikslėlyje daro būtent tokį gestą.
7 mitas. Romėnai niekada nedėvėjo kelnių
Internete sklando teiginys, kad romėnai kelnes laikė laukinių barbarų ir net priešų drabužiais. O nešioti juos buvo neva gėdingas, iššaukiantis ar net visiškai draudžiamas veiksmas. Tačiau tai, švelniai tariant, yra perdėta.
Patys romėnai apie kelnių išradimą tikrai negalvojo: nereikėjo, klimatas leido vaikščioti nuogais keliais. Nepaisant to, vadinamąjį Bračį jie pasiskolino iš galų. Žodis braca, beje, vėliau siaubinga į daugelį Europos kalbų, o iš ten jau praėjo į rusų kalbą, virsdama „kelnėmis“.
Skirtingu metu dėvėjo kelnes padorioje Romos visuomenėje buvo svarstoma arba grubumo ir barbariškumo simbolis, arba, priešingai, nedvejodamas. Dažniausiai juos dėvėjo legionieriai, tarnavę prie šiaurinių sienų, ir iš tikrųjų visi žmonės, gyvenę ir dirbę tolimose provincijose.
Kai kyla pavojus ką nors pagauti sau, tu kažkaip iš karto pamiršti apie madą su padorumu.
8 mitas. Romėnai naudojo virtuvės vergus
Posakis „galero vergai“ jau seniai tapo populiaria fraze. Tačiau istorinių įrodymų tam nėra.
Jų galeras, kaip ir daugelis kitų dalykų, romėnai nukopijuota iš graikų kalbos. Ir gyventojai Hellas karo laivo irkluotojo statusas atitiko kario statusą. O į laivą buvo įleidžiami tik stipriausi ir profesionaliausi buriuotojai, kurie mokėjo dirbti kartu. Jų darbas buvo labai vertinamas.
Romėnai priėmė šią sistemą – galerų įgulos buvo komplektuojamos iš laisvų žmonių pagal tą patį principą kaip ir legionai. Tai buvo gerai apmokytos ir gerai koordinuotos komandos, kurios už darbą gaudavo atlyginimą ir dirbo ne iš baimės, o iš sąžinės.
Tačiau tarnyba kariuomenėje buvo laikoma prestižiškesne už irklavimą, tačiau pastaroji buvo saugesnė. Mažiau tikimybė, kad koks nors nesiprausęs barbaras mestų ietį tau į galvą, kol žygiuosite rikiuotėje.
Vergais ant irklų tapo augalas tik šimtmetis reklamų XVI amžiuje, irklavimo laivyno istorijos pabaigoje. Tada laivai taip išaugo, kad prireikė per daug irkluotojų. Nebebuvo įmanoma susitvarkyti su laisvais žmonėmis, kurie norėjo patekti į laivą savo noru.
Taip pat skaitykite🧐
- 9 stebinantys faktai apie gladiatorius ir jų kovas
- 9 baisūs dalykai, kurie tavęs laukė senovės Romoje
- 8 klaidingos nuomonės apie senovės Romą, kurios niekuo netikime
Tekstas dirbo: Autorius Dmitrijus Sazhko, redaktorė Natalija Murakhtanova, korektorė Natalija Psurtseva