„Mes rusams netarnaujame“. Arba ne? Emigrantai apie požiūrį į rusus Europoje
įvairenybės / / April 23, 2022
Vykstant į Europą kai kurie bijo rusofobijos. Rusams įvestos ekonominės sankcijos, regis, tik patvirtina nuogąstavimus, kad „mes ten nesame laukiami“. Tačiau viskas yra daug sudėtingiau. Teiravomės emigrantų, kaip jie gyvena Europoje, ar nesusidūrė su nepriežiūra ir ar pastaruoju metu kas nors pasikeitė.
"Aš užtrenkiau duris sau į veidą"
Tikėjimas
1,5 metų gyvena Prancūzijoje. Dabar jis stažuojasi Vokietijoje.
Didžiausia problema, su kuria per pastarąjį mėnesį susidūrė mano pažįstami rusai ir baltarusiai, yra sąskaitų blokavimas Prancūzijos bankuose. Ekonominės sankcijos taip pat paveikė mano šeimos finansus ir mano galimybes siųsti pinigus vieni kitiems.
Tačiau santykiai su klasės draugais, mokytojais ir kolegomis išliko tokie patys. Atvirkščiai: pradėjo dažniau klausti, kaip aš jaučiuosi, palaikyti, padėti. Taigi, pavyzdžiui, man jau buvo pasiūlyta sutartis Vokietijoje – darbas laboratorijoje, kad gaučiau daktaro (mokslų daktaro) laipsnį. Beje, mano viršininkas ukrainietis, mes puikiai sutariame, kad ir kaip būtų.
Nei aš, nei mano rusakalbiai draugai neturėjo jokių sunkumų dėl ugdymo proceso. Pavyzdžiui, „Campus France“, organizuojantis užsienio studentų mokymą Prancūzijoje, vis dar priima Rusijos kandidatų paraiškas, nepaisant to, kad terminas jau praėjo.
Su atstumiančiu požiūriu į save tautiniu pagrindu nesu susidūręs, išskyrus vieną atvejį. Kai pirmą kartą atvykau, mes, užsieniečiai, buvome pakviesti į mano klasiokės gimtadienį. Mes tada nieko nepažinojome, visi susirinkome, į krūvą.
Šeimininkė atidarė duris, pažiūrėjo į mus ir užtrenkė jai tiesiai prieš nosį. Vis dar prisimenu šį šoką... Galų gale mus įsileido, bet niekas nebuvo nusiteikęs bendrauti. Todėl iš esmės visi mano draugai čia yra rusakalbiai. Manau, kad rusofobija egzistuoja, bet ne visur. Į Prancūzija ir Žemutinė Saksonija (Vokietijos regionas) – Nr.
„Jie atsiprašė, kad nepakankamai gerai mokėjo rusų kalbą“
Denisas
Lietuvoje gyvena 1 mėn. Jis persikėlė pas tėvus, kurie prieš 3 metus gavo leidimą gyventi Lietuvoje.
Manoma, kad Lenkijos, Lietuvos, Latvijos piliečiai blogai elgiasi su rusais. Ypač dabar, tokiu įtemptu metu.
Kai mano tėvai atsikraustė į Lietuvą, visi jiems sakė: „Baltai nekenčia rusų“. Todėl, kai nusprendžiau persikelti pas juos, tada, tiesą sakant, bijojau. Net bijojau kalbėti savo gimtąja kalba.
Lietuviškai nemoku, tad iš pradžių naudojau Anglų. Pavyzdžiui, kartą buvau autobuse. Prie šaliko prisisegiau ženkliuką. Jį pastebėjo vyras. Jis man kažką pasakė lietuviškai. Atsakiau: Atsiprašau, aš nemoku lietuviškai.
Jis perėjo į anglų kalbą, kartojo, kad jam patinka mano ženklelis. Užmezgėme pokalbį. Jis paklausė, iš kur aš. Sakiau, kad iš Sankt Peterburgo. Su susižavėjimu jis pradėjo pasakoti, kaip labai myli Petrą, kaip jis ten mokė 5 metus. Apskritai aš buvau labai teigiamas!
Vėliau pradėjau siūlyti: „Galime susikalbėti arba angliškai, arba rusiškai“. Ir visi prašė pereiti į rusų kalbą. Kartais vietiniai net atsiprašinėjo, kad nepakankamai jį pažįsta. Visada nustebdavau: „Į tavo šalį atvykau aš, o ne tu į mano. Kodėl atsiprašyti?
Tas pats nutiko ir savanorių centre, kur padėjau pabėgėliams. Rusų kalbos buvimas pasirodė būtinas: galėjau ja bendrauti su tais, kurie nemoka lietuvių kalbos.
Visą laiką čia nesu patyręs atmetančio požiūrio į save: nei dėl to, kad moku rusiškai, nei dėl to, kad turiu rusišką pasą.
Pavieniai tautinės neapykantos atvejai čia griežtai slopinami. Premjeras dažnai sako: „Nelieskite rusų. Nacionalistais nepavirsime“.
Pavyzdžiui, neseniai Šiaulių mieste buvo atvejis - pagal Lietuvos standartus tai yra kaimas prie kaimo. Ten ant kažkokios kavinės lango buvo perbrauktas vėliava RF. O šalia užrašas: „Rusams netarnaujame“. Dėl šios priežasties pas savininkus iškart atvyko policija. Pradėjo bylą nacionalizmo pagrindu. Iškabos buvo pašalintos.
Buvo kita situacija. Viena mergina paskelbė keistą įrašą su žinute: „Boikotuokime rusams priklausančias kavines“. Ir pridėjau sąrašą. Tarp visų tinklaraštininkų mačiau tik tokį nacionalistinį jos pareiškimą. Tačiau ji iš principo prieš tai padarė keistų dalykų.
Priešingu atveju nėra jokio spaudimo. Lietuviai įpratę gyventi su rusais. Tai jų žmonės. Tai jų žmonės. Jei dar kartą išgirsite: „Baltai nekenčia rusų“, žinokite, kad tai melas. Čia nėra rusofobijos. Ir esu tikras, kad to nebus.
„Padėjo man nelikti be pinigų“
Marija
1 metai gyvena Vokietijoje.
priimančią šeimąPriimančioji šeima arba priimančioji šeima yra šeima, kuri savo noru užsieniečiams suteikia nakvynę. Mūsų herojės atveju tai vyksta „AuPair“ programos pagrindu, pagal kurią užsienietis ją įvaikinusioje šeimoje atlieka vaikų auklės vaidmenį. man labai padėjo. Jie mane palaikė ir pirmą kartą atvykus į Vokietiją, ir kai rusams buvo įvestos sankcijos. Jie yra išsilavinę žmonės ir, tiesą sakant, padarė teisingas išvadas apie visą situaciją. Todėl jų požiūris į mane nepasikeitė, už ką esu jiems labai dėkingas. Kalbėjomės atvirai. Jokių išpuolių. Jokio nacionalinio teroro.
Turėjau problemų išimant grynuosius: tuo metu Rusijoje išduotos „Visa“ ir „Mastercard“ kortelės nustojo veikti už šalies ribų. Todėl mano šeimininkai pasiūlė jiems nupirkti dovanų kortelių ir sertifikatų bei išdavė grynųjų pinigų nominalia verte. Jie man padėjo nelikti be pinigų.
Apskritai per tą laiką čia aš užaugau socialiniai kontaktai. Su visais šiais žmonėmis aš sutariu gerai, niekada negirdėjau neapykantos mano linkme.
Buvo vienas nemalonus momentas su mano draugu ukrainiečiu. Dažnai susitikdavome darželyje. Ji pasiėmė savo vaikus, o aš „savo“ kaip auklė. Ji paliko seserį ir sūnėną. Kai susitikome su ja vasario 24 d., ji buvo šoko būsenos. Ji paklausė: „Kodėl tu mane subombardavai? Ji pradėjo nemaloniai apie mane kalbėti.
Tiesa, po poros minučių ji susimąstė ir atsiprašė. Bet nuosėdos liko. Dabar jos net nesisveikiname, nors ir toliau pasiimame vaikus iš to paties darželio. Bet nekaltinčiau jos dėl tokios audringos reakcijos: juk ji vis tiek turėjo giminių Ukrainos teritorijoje.
Šiais metais norėjau tapti AuPair JAV. Tačiau Vokietijos agentūra man pasakė, kad „dėl politinių priežasčių“ valstybės šiuo metu neišduoda darbo vizų šioje programoje dalyvaujantiems rusams. Jie nepriėmė mano dokumentų.
„Ir juokinga, ir liūdna“
Natalija
2,5 metų gyvena Čekijoje.
Kai kuriems mano pažįstamiems teko susidurti su negatyvumu, vietiniams išgirdus jų rusišką kalbą. Ir juokinga, ir liūdna, nes šia kalba bendrauja rusai, baltarusiai, kazachai, net ukrainiečiai.
Taigi kovo pradžioje su dviem pažįstamomis ukrainietėmis atsitiko gana absurdiška situacija. Jie grįžo iš mitingo ir kalbėjosi rusiškai. Prie jų priėjo ne itin blaivus čekas ir ėmė kaltinti Ukrainos puolimu.
Asmeniškai aš niekada nebuvau su kuo panašaus susidūręs. Universitetas, kuriame studijuoju, labai palaiko studentus iš Rusijos. Įmonėje, kurioje dirbu, nėra daug darbuotojų, bet jie vis tiek su manimi elgiasi gerai.
Ir visai neseniai sutikau merginą iš Kijevo. Padėjo jai įsikurti mieste ir susirasti butą. Su ja puikiai bendraujame, nepaisant visko, kas vyksta tarp Rusijos ir Ukrainos.
Daugelis žiniasklaidos priemonių palaiko paprastus Rusijos piliečius. Pavyzdžiui, mano vyras neseniai buvo pakviestas kalbėti per DVTV (vieną garsiausių Čekijos televizijos kanalų) rusų studentų vardu. Klausimai mums atrodė etiški ir aiškiai nebuvo skirti rusams demonizuoti.
Didžiausias pokytis, kuris įvyko mano gyvenime, yra Rusijos banko kortelių atjungimas nuo SWIFT. Dauguma mūsų su vyru santaupų dėl daugelio priežasčių iki šiol buvo rubliais. Be to, jis toliau nuotoliniu būdu dirbo Rusijos įmonėse.
Todėl mokėjimo sistemoms paskelbus apie rusiškų kortelių uždarymą, išbandėme tūkstantį ir vieną būdą išsigryninti savo pinigus. Visko nuimti nepavyko.
„Jie pradeda daugiau dėmesio skirti skirtumams tarp Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos“
Marija
Vokietijoje gyveno 12 metų.
Žmonės, kurie manęs gerai nepažįsta, dažnai nežino, kad esu iš Rusijos. Vokiškai kalbu beveik be akcento, o mano vardas gali būti lengvai pakeistas vietiniu. Galbūt todėl nesu suvokiamas kaip imigrantas.
Su tais, kurie gerai žino, kad esu rusė, bendravimo problemų nekyla. Net ir dabar, geopolitinio konflikto fone, pažįstami vokiečiai su manimi bendrauja kaip anksčiau. Jie dažnai prašo paaiškinti jiems kai kuriuos dalykus, kurių jie nesupranta, klausinėja naujienų, klausia, kaip sekasi mano artimiesiems Rusijoje.
Nematau jokios neigiamos reakcijos į rusų kalbą, nei boikotas Rusijos kultūra. Pastebiu tik tiek, kad europiečiai pradeda daugiau dėmesio skirti Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos skirtumams. Dar visai neseniai daugelis suvokė šias šalis kaip identiškas viena kitai.
„Bendradarbiai su manimi elgėsi priešiškai“
Marina
2,5 metų gyvena Vokietijoje.
Per pastarąjį mėnesį aplankiau kelis Vokietijos miestus. Ji visur kalbėjo rusiškai. Niekas man nepasakė blogo žodžio. Atvirkščiai, išgirdę rusišką kalbą, žmonės kreipėsi pagalbos į mane gatvėje, prašydami parodyti kelią.
Su atmestine reakcija susidūriau tik kartą, kai dirbau kasininke parduotuvėje. Kolegos vokiečiai 55–60 metų su manimi elgėsi priešiškai. Tik su vienu bendravome normaliai. Kartą ji man pasakė: „Turiu giminių Rusijoje, todėl elgiuosi su tavimi be išankstinio nusistatymo. Kiti nesupranta, nesupranta“.
Nežinau, ar jų reakciją sukėlė būtent tai, kad esu rusė. Galbūt jie iš tikrųjų buvo nedraugiškas užsieniečiams. Nežinau tikslaus atsakymo į šį klausimą. Niekur kitur nemačiau rusofobijos požymių.
Iki šiol neturėjau problemų su mokymusi. Universitetas netgi pasiūlė suteikti psichologinę pagalbą visiems, kuriems jos reikia. Nors neseniai išgirdau, kad mainų studentams atsisakoma toliau mokytis. Tačiau kol kas tai gandai, informacija oficialiai nepatvirtinta.
"Rusofobija yra mitas"
Oksana
Ispanijoje gyveno 7 metus.
Ispanijoje gyvenu 7 metus. Čia baigiau mokslus, įsidarbinau, susiradau naujų draugų. Per visą šį laiką niekada nesusidūriau su atmetimu tautiniu pagrindu. Tai, kad esu rusė, visada buvo tik dingstis kalbėti apie savo kultūrą, nieko daugiau.
Net ir pastaruoju metu, prasidėjus konfliktui ir įvedus sankcijas rusams, mano santykiai su kolegomis ir draugais nepasikeitė.
Man atrodo, kad vietiniai, atvirkščiai, pradėjo labiau nerimauti dėl mūsų, dėl rusų. Kiekvieną kartą, kai sutinku europiečius, kuriuos pažįstu ir nepažįstu, jie užjaučia ir klausia, kaip sekasi mano artimiesiems ir draugams namuose, ar jiems viskas gerai.
O rusų kalba laikoma privalumu ieškant darbo. Todėl remdamasis tiek asmenine, tiek Europoje gyvenančių draugų patirtimi galiu pasakyti, kad rusofobija yra mitas.
Taip pat skaitykite🧐
- Pasiimti negalima: kokius daiktus pasiimti su savimi išvykstant į užsienį
- 7 knygos su nuoširdžiais pasakojimais apie gyvenimą užsienyje
- Ką reikia žinoti apie repatriaciją norintiems išvykti iš Rusijos
10 produktų iš AliExpress, kurie padės padaryti namus saugius mažiems vaikams
Geriausi savaitės pasiūlymai: nuolaidos iš AliExpress, GAP, Yandex. Market“ ir kitose parduotuvėse