Kaip filme „X“ sujungiama pornografijos filmavimo istorija ir kartų drama

Skaitmeninėse platformose pasirodė naujas siaubas trumpuoju pavadinimu „X“. Nuotraukos platinimu rūpinasi studija A24. Šią kompaniją jau seniai pamėgo nepriklausomo ir tiesiog neįprasto kino gerbėjai. Visų pirma, iš po jos sparno pasirodė Ari Astaire'o „Reinkarnacija ir saulėgrįža“, Roberto Eggerso „Ragana ir švyturys“ bei kiti nestandartiniai siaubo filmai.

Tačiau „X“ atveju gali atrodyti, kad žiūrovui pateikiama kažkokia nauja tradicinio šleifo versija. Tačiau iš tikrųjų režisieriaus ir scenaristo Ty Westo paveikslas („Smurto slėnyje“, „Velnio namai“) yra ne tik gąsdina riksmais ir kraujo srovėmis, bet verčia susimąstyti apie pasirinkimo laisvę, kultūros pokyčius ir ilgesį praeitis.

Stilizacijos ir 70-ųjų dvasia

1979 metais trijų vyrų ir trijų merginų grupė keliauja į atokų Teksaso kampelį filmuoti pornografinis filmas Ūkininko dukra. Aktoriai Jacksonas (Kid Cudi), Maxine (Mia Goth) ir Bobby-Lyn (Brittany Snow) svajoja tapti žvaigždėmis, prodiuseris Wayne'as (Martinas Hendersonas) – užsidirbti daug pinigų, o režisierius RJ (Owenas Campbellas) išvis nori sukurti šedevrą autorinis kinas. Be to, jis pasiėmė su savimi jauną merginą Lorraine (Jenna Ortega), kuri visiškai nežinojo, kad nušaus ką nors atviro.

Personažai nuomojasi namą pagyvenusios ir gana šiurpios poros rančoje (Stefanas Ure'as ir aktorė, kurios vardo nevertėtų įvardyti, kad būtų išvengta spoilerių). Šeimininkai iš pradžių nežino, kodėl atvyko svečiai. O kai jie sužino apie tai, kas vyksta jų teritorijoje, prasideda tikras košmaras.

Ty West ir anksčiau mėgo eksperimentus su klasikiniais žanrais, todėl režisieriaus darbai dažnai sulaukdavo vidutiniškų įvertinimų, tačiau kritikai juos mėgo. Filme „Smurto slėnyje“ jis paėmė standartinę stygą vakarietiškas, tačiau į siužetą įtraukė tamsaus humoro ir beveik absurdiškų vingių. „Velnio namuose“ režisierius netikėtai permąstė devintojo dešimtmečio siaubą.

„X“ gali būti laikomas jo paskutiniu meilės pareiškimu praėjusiai erai. Be to, 1979-ieji pasirinkti neatsitiktinai. Viena vertus, tai yra pasirodymo laikas laužytojai - iki devintojo dešimtmečio vidurio jie užfiksuos tiesiogine prasme visus ekranus, o tada taip pat greitai pradės išnykti. O savo filme Westas nuolat remiasi klasika. Pati filmo pradžia ir kai kurie vingiai nurašyti nuo „Teksaso grandininių pjūklų žudynių“. "Psicho" Alfredas Hitchcockas, kuris laikomas vienu iš žanro pirmtakų, paminėtas paprastu tekstu, o tada iš ten nukopijuota automobilio skendimo scena. Tuo pat metu Westas tarsi atgaivina užmirštą psicho-biddy (arba hagsploitation) žanrą – istorijas, kuriose pagyvenusios kenčiančios moterys pasirodo esantys piktadariai. Galima ilgai išvardinti – akivaizdžių nuorodų skaičius priklauso nuo žiūrinčiojo požiūrio.

Kita vertus, aštuntojo dešimtmečio pabaiga buvo lūžis kino pramonėje, paveikęs tik siaubas ir porno. Nuo 1977 m. JAV pradėjo pardavinėti filmus VHS kasetėse, o tai atvėrė naują nebrangių autorių teisių kūrinių ir „suaugusiesiems skirtų“ produktų rinką. Kalbant apie pornografijos formavimosi istoriją, „X“, žinoma, nusileidžia Paulo Thomaso Andersono paveikslui „Boogie Nights“ – Westas ne kartą vaizdžiai nurodo jį, net nukopijuodamas kai kuriuos kadrus. Bet vis tiek naujasis kūrinys – ne istorinė drama, o siaubas.

Pasirodo, „X“, nors ir žaidžia su slasher’ių stiliumi, jų nedekonstruoja kaip „Scream“ (ironiška, bet paskutinėje franšizės dalyje vaidino ta pati Jenna Ortega) ar „Namelis miške». Tai ir nostalgiškas filmas apie lūžį kino istorijoje, ir bandymas pažvelgti į laikmetį iš vidaus.

Puikiai subalansuotas tempas ir šmaikštus šaudymas

Nepaisant to, kad Ty Westas atkartoja tradicinio „slasher“ filmo siužetą – grupelė jaunuolių leidžiasi į dykumą ir susiduria su maniakais, paveikslo dinamika visiškai kitokia. Režisierius ne iš karto panardina žiūrovą į kraujo vonią, o personažai nemiršta klasikinėje sekoje. Pirmoji mirtis įvyks tik po valandos, nepaisant to, kad vaizdas trunka tik apie 100 minučių. Tačiau „X“ vis tiek neatrodo nuobodus.

Pirma, autorius puikiai dirba su įtampa ir beveik du trečdalius filmo paverčia vadinamuoju slowburner – siaubu su labai lėta raida. Nuo pat atvykimo herojams nuolat gresia pavojus: jie nukreipia ginklą į Veiną, už Maxine plaukia aligatorius, jau nekalbant apie savininkus, kurie savo išvaizda kelia baimę, ir apie paslaptingą sceną su sugniuždytais karvė. O ilgas detente nebuvimas atmosferą tik sustiprina.

Tačiau paskutiniame trečdalyje siužetas įsibėgėja iki pašėlusio tempo, kuris nenukrenta iki pat paskutinių titrų. O štai specialiesiems efektams ir fantazijai jau visiškai leista atsiskleisti: herojai žudomi pačiais išradingiausiais ir netikėčiausiais būdais. Dėl šios pabaigos atrodo, kad visas filmas buvo labai dinamiškas ir žiaurus.

Antra, „X“ yra puikiai surežisuotas, o režisierius filmavimui prideda daug ironijos. Iš pat pradžių RJ paaiškina, kad nebrangų filmą galima padaryti įdomesnį neįprastu montažu. O po to žiūrovui parodomi bene keisčiausi pjūviai pereinant iš vienos scenos į kitą. Iš karto kyla mintis: ar Westas taip bando nuslėpti nedidelį savo darbo biudžetą?

Nors iš tikrųjų paprastumas ir nuošalumas yra kone pagrindiniai paveikslo privalumai. Jame yra tik aštuoni pagrindiniai veikėjai ir kelios vietos. Todėl autoriai nesislepia už apimties ir specialiųjų efektų, o tiesiog džiugina fantastika, žaisdami, pavyzdžiui, kadro nustatymu. Atrodo, kad kamera nufilmuoja pirmąją sceną klasikinis formatas 4:3, bet tada paaiškėja, kad tai tik durys. Tačiau dirbant su pornografija toks pusių derinys tikrai atsiras ir net su filmo grūdėtumu.

Negana to, kadrai iš „Ūkininko dukterų“ su nerangiu dviejų nepažįstamų žmonių flirtu, būdingu žanrui, vyksta lygiagrečiai su tomis pačiomis vienos herojės ir namų šeimininkės bendravimo scenomis. Tiesiog dviejų siužetinių linijų atmosfera yra visiškai priešinga: intymumas ir aistra prieš nepasitikėjimą ir baimę.

Apibendrinant galima teigti, kad „X“ yra vienas geriausių darbo su nedideliu biudžetu ir pagarba klasikai pavyzdžių. Ty West filmavo filmą su aiškia meile, kuri perduodama žiūrovui.

Netikėtai paliečiantis moralas

Jei „X“, nors ir šmaikštus ir šiuolaikiškas, tik kopijuotų autoriaus pamėgtus slasher’ius, jam nepatiktų siaubą įtariai vertinantys Vakarų kritikai. Tačiau filmas turi labai neįprastą dramatišką komponentą.

Konfliktas tarp pornografijos darbuotojų ir sodininkų nėra tik susirėmimas su maniakais, kaip rodo paprastas siaubas. Tai tikra kartų drama. Pagyvenę pavargę žmonės stebi spindintį grožį ir seksualumą mergaičių ir ilgesingai prisiminti praeitį. Tiesiog Ty Westas neužstringa banalioje nostalgijoje.

Jo pasakojime senieji pyksta ant naujosios kartos ir net atvirai jos nekenčia, kaltina ištvirkimu ir vertybių praradimu. Be to, viena iš jaunųjų herojių išsako panašius vertinimus, kol nepaklausia savęs: ko ji pati nori? Ir čia iš karto atsiskleidžia kelios įdomios potekstės.

„X“ virsta istorija apie neapykantą pažangai, laisvei ir judėjimui į priekį. Bet tada tampa aišku, kad ši juosta daugiau apie pyktį sau. O tiksliau – praleistų progų ilgesys. Juk daugeliui nemaloniausia matyti, kaip kažkas daro tai, ko pats nedrįso.

Ir čia, beje, atsiskleidžia pačioje apžvalgos pradžioje paminėtas subtilus dalykas. Žiūrovai turėtų atidžiau pažvelgti į pagyvenusią namų šeimininkę ir atspėti, kas ją vaidina. Tai neįprastą siaubo filmą pavers kone filosofine drama. Dar įdomiau, kad lygiagrečiai su „X“ Ty Westas sukūrė prakartėlę apie šią heroję. Taigi tie, kuriems patiko paveikslas, netrukus gali tikėtis naujos istorijos apie tą patį pasaulį.

X yra labai įdomus ir, svarbiausia, universalus šiuolaikinio siaubo filmo pavyzdys. Paveikslėlis kalba rimtomis temomis, tarsi naujai sukurtas „pakilnus siaubas“. Tačiau kartu Ty Westas nesileidžia į perteklines metaforas. Jis panardina žiūrovą į septintojo dešimtmečio pabaigos atmosferą, kai klestėjo slasheriai, ir linksmina neįprastu siužetu bei įdomiu filmavimu. Nors po pabaigos vis tiek verta pagalvoti, ką matėte.