„Nėra mirties ar rusų kalbos degradacijos“: interviu su kalbininku Maksimu Krongauzu
įvairenybės / / July 31, 2021
Apie interneto žargoną, raštingumą, kalbos grynumą ir kaip ji keičiasi.
Maksimas Krongauzas yra kalbininkas, filologijos daktaras ir Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto bei aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius. Savo paskaitose jis pasakoja, kaip keičiasi rusų kalba, kas prie to prisideda ir kodėl kova dėl jos „grynumo“ yra beprasmė.
„Lifehacker“ kalbėjosi su mokslininku ir išsiaiškino, kodėl internetinis bendravimas prisideda prie neraštingumo vystymosi, ką daryti, kad praturtintumėte savo žodyną ir ar filmai padės šiuo klausimu. Taip pat sužinojome, kaip kalbininkai supranta, kad laikas į žodyną įtraukti tam tikrą žodį ir kodėl taip lėtai keičiasi rusų kalbos taisyklės.
Maksimas Krongauzas
Kalbininkas, filologijos daktaras, Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto ir aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius.
Apie lingvistiką
- Kodėl nusprendėte mokytis kalbų?
Nusprendžiau ne mokytis kalbų, o užsiimti lingvistika - tai yra studijuoti kalbą kaip universalų mechanizmą. Ir tiesioginis stimulas buvo susidomėjimas gimtąja kalba - rusų. Kalbotyra yra įvairus mokslas, o jos atstovai ne mažiau įvairūs. Pavyzdžiui, yra kalbininkų, kurie studijuoja teoriją.
Mane labiau domina gyva kalba. Todėl daugiausia dėmesio skyriau šiuolaikiniam mokymuisi Rusų - pastaruosius dešimtmečius stengiuosi suprasti, kaip ir kodėl tai keičiasi. Ir tai įvyksta gana greitai. Taigi tyrimo procesas tapo savotiška lenktynėmis dėl kalbos.
- Kas pasaulyje dabar vyksta su kalba?
Su kalbomis ar kalba - tai skirtingi klausimai. Aš sutelksiu dėmesį į rusų kalbą. Yra keletas veiksnių, stipriai įtakojančių ir lemiančių pokyčius. Nors daugelis to, ką išvardinsiu, tinka ir kitoms didelėms kalboms.
- Socialinis veiksnys. Mums tai buvo 1985-1991 metų perestroika. Absoliučios laisvės troškimas tuo metu lėmė intensyvius kalbos pokyčius. Kalbos vietiniai gyventojai laimingai laužė visas taisykles, įskaitant rašybą, sugriautas normas, vartojo keiksmus, liaudies kalbą, žargoną.
- Technologinė pažanga ir naujų komunikacijos tipų atsiradimas. Atsiradus internetui, atsirado naujų bendravimo erdvių su precedento neturinčiomis bendravimo sąlygomis. Net išradus mobilųjį telefoną, susiformavo nauja komunikacijos erdvė. Pavyzdžiui, atsisveikinimo formulė „prieš prisijungimą“ atsirado dėl aktyvaus bendravimo mobiliajame telefone. Tuo pat metu mūsų gyvenimo tempas pagreitėjo, todėl kai kurie žodžiai buvo suspausti. Pavyzdžiui, SMS žinutėje rašome „ATP“, o ne „ačiū“. Tai akivaizdūs ir paviršutiniški pavyzdžiai, tačiau iš tikrųjų pokyčiai yra gilesni.
- Globalizacija, kuris pasireiškia anglų kalbos poveikio rusų ir kitoms didelėms kalboms forma. Tai veikia save Anglų, bet šiek tiek kitaip. Pavyzdys būtų globalios anglų kalbos, supaprastintos šios kalbos versijos, atsiradimas.
Apie rusų kalbos žodynus ir taisykles
- Kaip kalbininkai supranta, kad laikas į žodyną įtraukti tam tikrą žodį? Arba ką reikia pasakyti taip, o ne kitaip?
Tai labai sudėtingas klausimas, o kalbinėse tradicijose - tiek skirtingose, tiek vienoje - jis sprendžiamas įvairiais būdais. Rusijos leksikografijos tradicija yra gana konservatyvi.
Pas mus tradiciškai buvo leidžiami žodynai Nauji žodžiai. Žodis turėjo praleisti šiek tiek laiko prieš patekdamas į didįjį rusų kalbos žodyną - pavyzdžiui, aiškinamajame ar rašybos. Tai savotiška skaistykla. Jei žodis elgėsi gerai - jis buvo aktyviai vartojamas, tada po kurio laiko (penkerių ar daugiau metų) jis galėjo būti įtrauktas į įprastą literatūrinės rusų kalbos žodyną.
Ir šis tradicijų laikymasis iš esmės išsaugotas iki šių dienų. Todėl rusų žodynai labai atsilieka nuo mūsų kalbos šiandien. Daugeliui žodžių, kuriuos jau aktyviai naudojame, sunku patekti į juos. Mano nuomone, tai yra problema. Ir aš nesu konservatyvus šiuo klausimu.
Dabar kalbininkai aktyviai diskutuoja, prie kokios žodyno formos artimiausiu metu pateksime. aš manau, kad internetas suteikia mums galimybę sukurti naujo tipo šaltinį - greitąjį žodyną. Jame galėsime įrašyti naujus žodžius, net jei jie ir neįsišaknys ateityje. Natūralu, kad su atitinkamais ženklais: pasirodė tada - nerasta nuo tokio ir ano laiko. Bet jo dar nėra.
- Jei kai kurių žodžių nėra žodyne, o žmonės juos vartoja, paaiškėja, kad jie kalba ne teisingai?
Esate konservatyvi tendencija iki absurdo. Nemanau, kad kalbame neteisingai, jei vartojame žodį, kuris dar neįtrauktas į esamus žodynus. Pavyzdžiui, niekas nekaltina žmonių dėl neraštingumo, jei jie sako žodį „HYIP“. Tai, kad žodyne nėra daug naujų žodžių, labiau kalba apie atsilikimą nuo mūsų leksikografinės tradicijos.
- Bet kaip dėl situacijos su žodžiu „kava“? Tik neseniai tapo įmanoma jį naudoti neuterių gentyje - ir tuo pačiu metu nelaikyti neraštingais.
Tai yra kitokia problema ir ją reikia nagrinėti atskirai. „Kava“ nustojo būti žodžiu Patinas. Tiesiog kalbininkai pripažino, kad neutrali lytis net nėra lygi, bet priimtina. Mažiau teisingas, bet vis tiek atitinka literatūros normą. Tai visiškai teisingas sprendimas, nes „kava“ daugiau nei šimtmetį buvo naudojama ir neuterinėje gentyje. Tą patį daro gerai išsilavinę gimtoji kalba.
Žinoma, mes visi mokykloje išmokome, kad teisinga sakyti „juoda kava“, o jei vartojame „juodą“, tai yra grubi klaida. Tačiau žinomų, gerbiamų ir, žinoma, raštingų rašytojų, pavyzdžiui, Konstantino Paustovskio, tekstuose taip pat yra „kavos“ iš neutralios lyties. Jį pritaikė autorius, redaktorius ir korektorius tai leido. Taigi išraiška šiuo atveju perėjo visą patikrinimų grandinę.
Pakeitę taisyklę mes tikrai padarėme taip, kad dauguma rusakalbių nustojo būti neraštingi. Čia nėra nieko blogo. Ir jei noriu, galiu ir toliau naudoti vyrišką lytį.
- Kodėl taisyklių pakeitimas buvo toks lėtas?
Skirtinguose žodynuose tai atsitiko skirtingu laiku. Taigi, kai kurie iš jų jau seniai pripažino neutralią lytį žodžiui „kava“. Tačiau 2009–2010 metais žurnalistai pastebėjo žodyno, kuris buvo įtrauktas į rekomenduojamų sąrašą, pasikeitimą. Dėl to aplink leksemą kilo visas skandalas.
Kultūros nešėjų reakcija į tokius pokyčius visada yra neigiama. Nes jie žinojo, kad „kava“ yra vyriška. Ir tai skyrė kultūros nešėją nuo nekultūringo. Tolerancija sterilizatorius lėmė tai, kad šis pranašumas išnyko. Žmonės jautėsi įskaudinti - ir tai sukėlė daug konfliktų ir anekdotų.
Kažkas sakė, kad kavos nebegers. Kiti teigė, kad juoda kava yra bloga (arba bloga), o juoda - gera. Kultūringas gimtoji kalba yra konservatyvus ir nenori, kad jis keistųsi. Bet tai neišvengiama: kartais kalbos viduje vyksta transformacijos. Sterilizatoriaus pridėjimas yra vidinis procesas.
Rusų kalba žodžiai, kurie baigiasi „e“, dažniausiai yra sterilūs. Ir tai taikoma tik tiems žodžiams, kurių „e“ yra pabaiga. Tai yra, atsisakiusiųjų žodžiais, pavyzdžiui, „jūroje“. O nenumaldomiems žodžiams „e“ arba „o“ („paltas“ ar „kava“) nėra pabaiga, todėl jie neturėtų laikytis šios taisyklės.
Modernesnis pavyzdys yra „euras“, kuris iš karto buvo pradėtas naudoti vyriškai lyčiai. Tikriausiai įtakos turėjo žodis „doleris“. Tačiau palaipsniui jis buvo įtrauktas į kastraciją. Nes „euras“, nors ir buvo nesunaikinamas, baigėsi „o“. Ir taip jis pradėjo elgtis kaip žetonas su tokia pabaiga (pavyzdžiui, „langas“). Tas pats atsitiko ir su „kava“. Paprastai tariant, jis buvo naudojamas sterilizatoriuje, o kartais net linkęs.
Apie kalbos „grynumą“, interneto žargoną ir raštingumą
- Ką manote apie žmones, kurie pasisako už tam tikrą kalbos „grynumą“ ir protestuoja prieš skolinimąsi?
Kalboje visada vyksta kova tarp konservatorių ir novatorių. Jei peršoksime du šimtmečius atgal, neišvengiamai užklupsime ginčą tarp slavofilų ir vakariečių. Taip pat pasirodys admirolas Aleksandras Šiškovas, kuris pasiūlė rusiškų opcionų užsienio skoloms. Šis ginčas tęsiasi ir šiandien. Ir čia nėra teisingo ar neteisingo: tai visada yra mato ir skonio reikalas.
Aš jokiu būdu nesu konservatorius. Manau, kad kalba yra priversta keisti. Įskaitant, nes daug kas ateina skolinimosi. Tačiau tempas man, kaip gimtakalbiui, o ne kalbininkui, taip pat ne visada yra malonus ir patogus. Mane apmaudu, kai tekste susiduriu su nepažįstamais terminais, kurių reikia ieškoti ne žodynuose, o internete. Ir kai kuriose situacijose aš norėčiau vartoti rusiškus žodžius vien todėl, kad jie yra labiau pažįstami.
Tačiau mes iš esmės pamiršome, kaip plėtoti skolinimosi kolegas iš Rusijos. O vadinamieji gimtosios kalbos sargai vis dar pralaimi kovą.
- Kaip interneto atsiradimas paveikė kalbas?
Tai didžiulė tema, todėl aptarsiu keletą pagrindinių dalykų. Internetas turi labai didelį informacijos sklaidos greitį. Tai sukuria ypatingas sąlygas žodžio egzistavimui.
Ir mada pradeda vaidinti svarbų vaidmenį. Kalboje ji visada egzistavo, bet ne tokiu mastu. Šiandien šis žodis gali pakilti į populiarumo viršūnę ir po kurio laiko (dažnai trumpas) išnykti iš kalbos.
Tačiau yra ir ilgaamžių žodžių. Anksčiau pateikiau „HYIP“ pavyzdį. Jis beveik akimirksniu išpopuliarėjo, kol išnyko ir netgi labai aktyviai naudojamas.
Visų pirma, tai buvo siejama su repo kultūra, tačiau paskui labai greitai pateko į bendrą erdvę ir buvo pradėta rasti įvairių žmonių kalboje. Ir jis turi visas galimybes tapti paprastu žodžiu, dalis Rusų kalba.
Taip pat vienas iš labai svarbių reiškinių interneto kalboje yra „meme“ sąvoka. Tai galima palyginti su sparnuotais žodžiais ir posakiais, kurie egzistuoja labai ilgą laiką. Tačiau memas iš esmės skiriasi nuo tradicinių frazių: skirtingai nuo jų, jis gyvena palyginti trumpą laiką - savaitę, mėnesį. Gerai, jei tai metai. Tuo pačiu metu memai pasirodo nuolat, ir tai yra interneto kalbos ženklas.
Svarbu suprasti, kad svarbu ne rezultatas, o pats jų generavimo procesas. Tai yra, kol pats procesas buvo pradėtas palyginti retai, o jo rezultatai - žodžiai - gyveno ilgai (šimtmečius ar dešimtmečius). Tačiau dabar yra priešingai: žodžiai pamirštami gana greitai, tačiau jie sugalvojami beveik kiekvieną dieną.
- Kokių dar pavyzdžių yra? Panašu, kad žodžių suspaudimą minėjote anksčiau?
Yra ir kitų interneto įtakos kalbai pavyzdžių. Tai reikalauja greičio, todėl žodžių suspaudimas yra gana ryškus to ženklas. Pavyzdžiui, vietoj „ačiū“ ar „sveikinu“ rašome „ATP“, o ne „labas“.
Dar vienas pavyzdys - santrumpos. Interneto dėka atsirado santrumpa, kuri nėra labai gerai žinoma rusų kalbai. Anksčiau mes labai sutrumpinome posakius, sutelktus į daiktavardį. Pavyzdžiui, CSKA yra Centrinės armijos sporto klubas. Pagrindinis žodis yra „klubas“.
O dėl to, kad atsirado internetas ir įtakojo anglų kalba, išraiškų santrumpų, kurios nebūtinai siejamos su daiktavardžiu, pradėjo atsirasti labai daug. Tai gana standartas anglų kalba. Pavyzdžiui, ASAP (kuo greičiau) - „kuo greičiau“.
Ir kai kurie iš šių sutrumpinimų pateko į rusų kalbą. Pavyzdžiui, „IMHO“ (imho - mano kuklia nuomone) - „mano kuklia nuomone“. Atsirado ir rusiškų santrumpų. Pavyzdžiui, „syow“ - „šiandien aš sužinojau“. Ir per nulinius metus susidūriau su „ttt“-„pah-pah-pah“.
- Kodėl internete bendraujame kitaip?
Paprastai rašytinė kalba yra dideli tekstai: monologai, romanai, straipsniai. O interneto atsiradimas lėmė tai, kad jis buvo pradėtas aktyviai naudoti pokalbiuose.
Mes kalbamės raštu. Todėl reikėjo atgaivinti šią kalbą, nes ji daug sausesnė nei žodinė. Trūksta intonacijos, veido išraiškos, gestai.
Todėl daug kalbos žaidimo atsirado interneto komunikacijoje, apie kurią kalbėjau anksčiau. Ir tada buvo šypsenėlių - tai dar vienas pastebimos interneto įtakos kalbai pavyzdys.
- Ar šypsenėlės ir jaustukai jau yra kalbos dalis?
Jausmai (nors ir ne visi), tikrai. Ir jaustukai daug mažesniu mastu. Nors jie yra mūsų komunikacijos sistemos dalis, jie vis tiek yra paveikslėliai, o ne kalbiniai ženklai. Pastarosios pirmiausia apima šypsenėlę ir šypseną.
Jaustukai konkuruoja su skyrybos ženklais, pavyzdžiui, išstumia tašką. Jie yra visiškai integruoti į kalbinę sistemą plačiąja to žodžio prasme.
- Ar internetas prisideda prie neraštingumo ugdymo? Kodėl tai vyksta?
Internete yra labai didelis laisvės ir kalbos žaidimo laipsnis. Tai turi įtakos žodžių tvarkymui ir jų grafinei išvaizdai. Rusų kalba tai visų pirma lemia padonki subkultūra, atsiradusi pačioje XX amžiaus pabaigoje ir išplitusi 2000 -aisiais.
Ir, žinoma, perestroikos metu žmonės norėjo gauti kuo daugiau laisvės ir nuo visko, įskaitant rašybos taisykles. Tada tapo madinga rašyti su klaidomis, bet ne su jokiomis, o su tomis, kurios taip pat nebūdingos neraštingiems žmonėms. Pavyzdžiui, vietoj „labas“ naudokite žodį „labas“.
„Niekšų kalbos“ era egzistavo gana ilgai - apie 10 metų. Tai turėjo įtakos klaidų tolerancijai. Nes nukrypimas nuo rašybos taisyklių, pripažintas žaismingai, yra atleistinas. Ir to dėka buvo galima įveikti neraštingumo gėdą, kuri egzistavo galvoje Sovietinis žmonių.
Nes neįmanoma visiškai bendrauti internete, jei bijai suklysti. Taigi niekšai padėjo pasirinkti bendravimo ir bendravimo, o ne raštingumo naudai.
„Niekšų kalbos“ mada praėjo, tačiau buvo išsaugota rašytinės kalbos laisvė. Ir šiandien visi rašo dėl savo raštingumo ar neraštingumo. Jei atsakymas į klausimą yra gana paprastas, tai raštingumas reiškia draudimų ir apribojimų sistemą, o internetas iš pradžių yra laisvės erdvė, kuri persimeta į laisvę.
- Kalba juda paprastumo link. Ar tokius pokyčius galima vadinti evoliucija?
Gali. Tik evoliucionuojant ne visai kalbai, o jos daliai. Pavyzdžiui, taškas pranešimo pabaigoje dingsta, nes jo nebuvimas netrukdo suprasti. Juk praleidžiame jį ne kiekviename sakinyje, o trumpos žinutės pabaigoje, kuri jau yra įrėminta.
Jei laikysitės taisyklių, tuomet turite padaryti tašką, tačiau nieko baisaus neatsitiks, jei to nepadarysite. Pašnekovas vargu ar manys, kad esate neraštingas. Dabar daugelis paprastai tai suvokia kaip ypatingą ženklą, išreiškiantį rašytojo rimtumą ar nepasitenkinimą.
Bet kokiu atveju tokie supaprastinimai yra susiję su žmogumi tinginystė. Kalbininkai tai vadina taupumo principu, tačiau tai iš tikrųjų yra tinginystė.
- Ar tokie supaprastinimai ilgainiui gali pereiti į verslo susirašinėjimą, knygas, žiniasklaidos straipsnius?
Norėčiau atsakyti, kad ne. Tai skirtingos sritys. Verslo susirašinėjimas turėtų būti raštingesnis ir laikytis nustatytų taisyklių, o ne mados tendencijų. Šis būdas taip pat neturėtų būti perkeltas į knygas. Ir žurnalistas neturėtų pamiršti esmės.
Nepaisant to, įprasta rašytinė kalba turi tam tikrą įtaką tam, kas yra už jos sferos ribų. Bet čia nieko negalima numatyti. Galbūt liks aiški siena, o gal kai kurie dalykai nebebus principingi.
Bet kol kas nematau grėsmės įprastinei rašytinei kalbai. Nebent kai skaitau sporto reportažus: juose dažnai susiduriu su neraštingumu. Priežastis ta, kad autoriui svarbiau greitai parašyti naujienas ir ką nors pranešti skaitytojui, nei pasitikrinti žodynas.
- Ką manote apie žmones, kurie save vadina gramatika-naciais?
Gramatikos naciai ne tik nurodo neraštingumą ir stengiasi pagerinti kalbą. Jie tai naudoja kaip argumentą argumentuodami: jei padarysite gramatinę klaidą, negalite būti teisus. Taigi jie diskredituoja pašnekovą.
Man visada atrodė, kad jų padėtis yra pažeidžiama, nes trukdo bendrauti. Šiandien man gramatinio nacio elgesys nebeatrodo skubi diskusijų tema. Pastaruoju metu į juos imta žiūrėti kaip į savotišką troliaikurie trukdo bendrauti.
Dabar mes pripažįstame tam tikrą mūsų pašnekovo neraštingumą. Kiekvienas rašo dėl savo raštingumo, o žmonės gali laisvai susidaryti savo nuomonę apie jį. Tai reiškia, kad kai kurias klaidas iš tikrųjų galima laikyti šmeižikiškomis. Tačiau dažniau žmogaus padėtis vis tiek yra svarbesnė už jo kalbos taisyklių lygį šioje diskusijoje.
- Kokie klaidingi supratimai jus, kaip kalbininką, labiausiai erzina?
Mane beprotiškai erzina mitas apie rusų kalbos mirtį. Nes didžiausia grėsmė jam yra tada, kai jis dingsta iš bendravimo, bendravimo. Tačiau rusų kalba yra aktyviai vartojama - mes ją kalbame ir susirašinėjame. Taigi mes nekalbame apie jokią mirtį ir degradaciją. Žinoma, jums reikia nerimauti dėl savo gimtosios kalbos. Bet mane taip verkia. Dažnai tai yra manipuliacija viešąja nuomone.
Problema yra tik vienoje srityje - viduje mokslas ir mokslinius tekstus. Yra tendencijų, kurios yra pavojingos kalbai. Daugelis mokslininkų rašo straipsnius anglų kalba. Tai suprantama: autorius nori būti žinomas apie savo kūrybą visame pasaulyje. Bet jei visi geri mokslininkai pereis prie anglų kalbos, tada prarasime terminiją, taigi ir rusų kalbą šioje srityje.
Apie mandagumą ir kalbos ugdymą
- Kaip nepažįstami žmonės gali elgtis vienas su kitu neutraliai ir pagarbiai?
Rusų etikete visada buvo paprasta taisyklė: jei žinai pašnekovo vardą (nesvarbu - vardas ar vardas ir pavardė), naudok jį bendraudamas, kitaip nebus labai mandagu. Šiandien ši taisyklė buvo iš dalies pažeista.
Yra daugybė nuorodų rusų kalba. Aktyviai naudojamos įvairios giminystės formos, pavyzdžiui, „brolis“, „sesuo“, „teta“, „dėdė“, „mama“. O taksi vairuotojas dažnai vadinamas „viršininku“ arba „vadu“.
Bet visa tai yra neoficialios frazės, tinkamos tik tuo atveju, jei norime uždaryti atstumą. Ir nėra neutralaus adreso rusų kalba. O jei nežinote pašnekovo vardo, tuomet kontaktų formų naudoti visai nereikia.
- O kaip tada paskambinti žmogui, pavyzdžiui, autobuse?
Tiesiog naudokite žodžius iš kalbos etiketas - „Atsiprašau“, „Atsiprašau“. Jei noriu patraukti dėmesį, sakau ne „monsieur“ ar „Frau“, o „atsiprašau, numetei raktus“. To pakanka mandagiam bendravimui.
- Kodėl mums įprasta į vienus žmones kreiptis su jumis, o į kitus - su jumis? Daugelyje Europos šalių kalbų antrasis variantas nebenaudojamas. Ar taip bus ir rusų kalba?
Tikiuosi, kad ne, nes nesu labai suinteresuotas supaprastinti šią sistemą. Ir kai tu kalbi apie daugelį Europos šalių, tu ne visai teisus. Žinoma, tai nebėra anglų kalba, kaip kai kuriose kitose. Ir yra šalių, kuriose „tu“ naudojimo apimtis tiesiog susiaurėjo. Tačiau žodis vis tiek neišnyko.
Manau, kad tokia demokratizacija yra visiškai neprivaloma. Ir nemanau, kad yra tendencija supaprastinti šią sistemą. Greičiau tai svarbu anglų kalbai kaip pasaulinei kalbai.
Universalumas ten yra labai svarbus. Bet kokioje situacijoje neturėčiau galvoti apie tai, kaip kreiptis į žmogų. Ir kitos kalbos gali išlaikyti kai kuriuos niuansus, sudėtingesnes sistemas ir posistemius.
„Tu“ ir „tu“ yra nepaprastai įdomi ir sudėtinga sistema. Ir jo aprašymas yra svarbi lingvistinio kalbos tyrimo dalis. Kaip kalbininkui man patinka išlaikyti sudėtingumą. Ir kaip vežėjas yra įpratęs, ir man nereikia norėti pokyčių.
Galbūt šis supaprastinimas yra labiau aktualus jaunimui, kurį labiau veikia globalizacija.
- Kaip praturtinti savo žodyną?
Skaityti.
- Ką skaityti? Klasika? O gal jis jau pasenęs?
Nebenaudojama, bet vis tiek naudinga. Jei norite praturtinti savo kalbą, turite perskaityti viską: šiuolaikines knygas, grožinė literatūra, Sovietinė literatūra, klasika XIX a.
Žinoma, jei skaitysite seną literatūrą, naudosite žodžius, kurių jaunesni pašnekovai gali nežinoti. Tačiau turėsite didelį žodyną, kuris taip pat naudingas, nes žodynas atskleidžia pasaulio turtingumą.
- Ar filmai su gerais dialogais gali būti tokie naudingi kalbos raidai, kaip knygos?
Filmai su gerais dialogais gali būti nenaudingi, o filmai su blogais - ne. Geras dialogas yra tai, kaip mes kalbame. Tai natūrali šnekamoji kalba, todėl joje naudojame nedidelį žodyną.
O „bloguose“ dialoguose dažnai gali būti vartojami nenatūralūs žodžiai, kurie įprastoje žodinėje kalboje dažniausiai nėra ištarti. Tačiau tai vis dar yra sudėtingas ir sudėtingas papildymo būdas. Paprasta - skaityti įvairią literatūrą.
Gyvenimo įsilaužimas iš Maksimo Krongauzo
Knygos
Rekomenduoju savo mokinės, rimtos ir įdomios kalbininkės Irinos Fufaeva knygą - „Kaip vadinamos moterys». Šis darbas skirtas moteriškumo temai, apie kurią aktyviai diskutuojama visuomenėje, ir autorius demonstruoja tikrai pagrįstą požiūrį į šį klausimą.
Mano artimas kolega Aleksandras Piperskis taip pat parašė knygą „Kalbos konstrukcija“, Už kurį jis gavo„ Švietėjo “apdovanojimą. Jame jis kalba apie dirbtines kalbas ir kaip jos išrastos. Aš taip pat patariu.
Aš rekomenduočiau savo knygas. Garsiausias iš jų yra „Rusų kalba yra ant nervinio suirimo slenksčio“, Kuris yra skirtas būtent tiems procesams, kuriuos aptarėme su jumis šiame interviu. Jos tęsinys buvo knyga, skirta kalbos plėtrai internete - „Albanskio savarankiška studijų knyga“, kur Albanskis yra toks rusų kalbos slengas internete.
Ir jau kartu su penkiais jaunais kolegomis bendrai autorizuota knyga „Interneto kalbos žodynas.ru“, Kuris tapo bandymu pataisyti rusų kalbos žodžius ir posakius, susijusius su bendravimu internete. Taip pat kartu su kitais autoriais išleidome „Šimtas kalbų: žodžių ir prasmių visata».
Vaizdo įrašas
Čia galbūt nukrypsiu nuo kalbinių temų. Man patinka žiūrėti interviu „YouTube“. Nuo pat pradžių atidžiai stebėjau Jurijus Dudemas. Man visada atrodė, kad jo vaizdo įrašai yra ryškūs ne tik turiniu, bet ir kalbine prasme.
Jei su jaunais reperiais Dudas aktyviai keikiasi ir naudoja žargoną, tai su protingais ir vyresniais žmonėmis jis kalba gana taisyklingai rusiškai. Ir man labai patinka stebėti Jurijaus ir jo pašnekovų kalbos įvairovę.
Taip pat mėgstu žiūrėti interviu Irina Shikhman ir Elizaveta Osetinskaya. Manau, kad jie yra labai smalsūs, taip pat ir šiuolaikinės rusų kalbos požiūriu.
Taip pat skaitykite🧐
- „Svarbiau toliau bendrauti, nei atrodyti protingai“. Pokalbis su kalbininku Aleksandru Piperskiu
- „Kiekvienas iš mūsų turi apie šimtą sulaužytų genų“: interviu su bioinformatiku Michailu Gelfandu
- „Gydytojų atlyginimai bėga per močiučių gyslas“: interviu su neurologe Nikita Žukova
- "Darbas su balsu yra kaip fitnesas". Interviu su vaidybos studijos „Kubikas kube“ įkūrėja Olga Kravtsova
Kas yra koronaviruso revakcinacija ir kodėl ji reikalinga? Atsakė į pagrindinius klausimus